Jonas Damaskietis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 3:
 
== Biografija ==
Patikimų žinių apie šv. Jono gyvenimą nedaug. Daugiausiai informacijos apie jo gyvenimą pateikė Jeruzalės patriarchas Jonas, tikriausiai iš X a., remdamasis dar ankstesniu arabišku šaltiniu. Šio Jono teksto išliko du variantai – graikiškas ir arabiškas. Pastarąjį parašė vienuolis Mykolas, paminėjęs, kad išgyveno 1084 m. [[Antiochija|Antiochijos]] apsiaustį dėka šv. Barboros ir šv. Jono Damaskiečio, tad apsiėmė parašyti šv. Jono Damaskiečio biografiją, nes tuo laiku nebuvo nei vienos.
 
ŠvTradiciškai tvirtinama, kad šv. Jonas Damaskietis gimė apie 676 m. [[Damaskas|Damaske]]. TradicineKita joversija, mirtiesjis datagimė laikomaanksčiau, 749nes mminėta, kad jis buvo poeto Al Achtalo draugas ir jie kartu lankėsi [[Jazidas I|Jazido I]] aplinkoje. gruodžioJazidas 4I dkalifu tapo 680 m. Daugiausiaibūdamas informacijos36 apiemetų joamžiaus gyvenimąir pateikėtai Jeruzalėsreikštų, patriarchaskad šv. Jonas vėliausiai Xgimė aapie 660 m., patsŠaltiniuose teigęstvirtinta, kad apsiėmėjo parašytimokytoju Švbuvo sicilietis vienuolis Kozmas, paimtas arabų į nelaisvę ir pargabentas į Damaską. JonoArabai Damaskiečiožygį biografijąį [[Sicilija|Siciliją]] buvo surengę 664 m. Visose ankstyvosiose biografijose tvirtinama, neskad tuošv. laikuJonas nebuvoįgijo neiaukšto vienoslygmens išsilavinimą tiek teologinių, tadtiek patikimųsekuliariųjų žiniųdalykų apiesrityse. Šv Tradicine jo mirties data laikoma 749 m. Jonogruodžio gyvenimą4 nedaugd. Jis buvo kilęs iš Sirijos krikščionių giminės, kurie minimi Mansūrais. Iš to sprendžiama, kad jo giminė buvo arabų krikščionių. Kita versija, jis buvo kilęs iš kažkurių Sirijos genčių, o tokią pavardę priskyrė Siriją užvaldąužvaldę [[arabai]]. Minima, kad jo tėvas ir senelis dirbo valdžios administracijoje Damaske ir jis pats paveldėjoužėmė reikšmingą postą, irbet dirbo Damaskobiografijų kalifuineaišku, būtent kokį. Nėra aišku, kada Švir kodėl šv. Jonas Damaskietis tapo vienuoliu ir persikėlė į Palestiną (tradiciškai manoma, kad jis priklausė Mar Sabos vienuolynui prie [[Jeruzalė]]s). Yra iškelta versija, kad tai atsitiko apie 706 m. kalifui [[Validas I|Validui I]] atleidus daugelį krikščionių administracijos darbuotojų ir pakeitus juos musulmonais. Kita versija, dar apie 730 m. Švšv. Jonas tebebuvo Damaske, kai jau jis buvo pradėjęs kovą su 726 m. Bizantijos imperatoriaus [[Leonas III Isauras|Leono III]] inicijuotu ikonoklazmu.
 
Šv. Jonas Damaskietis parašė tris traktatus (laiškus), kuriuose gynė krikščionių kryžių, ikonų ir kitų relikvijų garbinimą nuo ikonoklastinio požiūrio, kad tai yra [[stabmeldystė]]. Vienas iš pagrindinių jo įrodymų buvo Jėzaus Kristaus prisikėlimo ir pasirodymo medžiagiškuoju pavidalu argumentas. Jis teigė, kad šventų vietų ir asmenų garbinimas neturi nieko bendro su stabmeldyste ir minėjo, kad tokių garbinimo pavyzdžių yra aprašytų Senajame Testamente ([[Nojaus arka]], Aarono lazda). Tvirtino, kad ikonoklastų medžiagiškumo atmetimas suartina juos su [[manicheizmas|manichėjais]]. Jo laiškai plito Bizantijos imperijos teritorijoje sukeldami didžiulį imperatoriaus įtūžį. Beveik tikra, kad Švšv. Jonas nebūtų galėjęs taip rašyti, jei nebūtų gyvenęs [[Arabų kalifatas|arabų kalifato]] teritorijoje, t. y. nepasiekiamas Bizantijos imperatoriaus valdžiai. Pasak legendos, imperatorius perėmė vieną jo laiškų ir liepė suimituojant jo raštą parašyti laišką, kuriame Švšv. Jonas žada įduoti Damaską Bizantijos pajėgoms. Imperatorius pasirūpino, kad šis laiškas patektų į Damasko kalifo rankas. [[Kalifas]] liepė nukirsti Šv. Jonui laišką rašiusią ranką. Šv. Jonas esą po to karštai pasimeldė Švčšvč. Marijai ir jo ranka stebuklingu būdu prigijo. Iš to kalifas įtikėjo Švšv. Jono nekaltumu. 754 m. Konstantinopolio sinode jis buvo pasmerktas ir išvadintas „prakeiktu saracėnų palaikytoju“, „išdavikišku vaizdiniųvaizdų garbintoju“ ir kt. Tačiau iš sinodo nutarimo turinio sprendžiama, kad tuo metu Švšv. Jonas jau buvo miręs. Jis parašė apie 150 darbų ir buvo pramintas „auksiniu oratoriumi“. Šv. Jonas buvo anksčiausias iš pagrindinių krikščionių teologų, kuris aptarė [[islamas|islamo]] klausimą. Jis nepažino islame naujos religijos ir laikė jį krikščionybės [[erezija]], kuri turi būti nuosekliai paneigta. Svarbiausiu jo veikalu yra trijų dalių „Pažinimo šaltinis“ ({{gr|Pēgē gnōseōs}}), iš kurių svarbiausia trečioji dalis „Ortodoksinis tikėjimas“, kurioje Šv. Jonas apibendrino ankstesnių teologų mintis. [[Popiežius Leonas XIII]] jį paskelbė katalikų „Bažnyčios mokytoju“.
 
== Šaltiniai ==