Jonas Damaskietis

Šv. Jonas Damaskietis (apie 676–749 m.) – VIII a. Sirijos krikščionių veikėjas, vienuolis, vienas iš Rytų krikščionių bažnyčių „tėvų“. Pagarsėjo kova prieš Bizantijos imperatoriaus inicijuotą ikonoklazmą, pripažintas katalikų „Bažnyčios mokytoju“. Jo vardo šventė – kovo 27 d.

Šv. Jonas Damaskietis, XIV a. ikona

Biografija

Šv. Jonas Damaskietis gimė apie 676 m. Damaske. Tradicine jo mirties data laikoma 749 m. gruodžio 4 d. Daugiausiai informacijos apie jo gyvenimą pateikė Jeruzalės patriarchas Jonas iš X a., pats teigęs, kad apsiėmė parašyti Šv. Jono Damaskiečio biografiją, nes tuo laiku nebuvo nei vienos, tad patikimų žinių apie Šv. Jono gyvenimą nedaug. Jis buvo kilęs iš Sirijos krikščionių giminės, kurie minimi Mansūrais. Iš to sprendžiama, kad jo giminė buvo arabų krikščionių. Kita versija, jis buvo kilęs iš kažkurių Sirijos genčių, o tokią pavardę priskyrė Siriją užvaldą arabai. Minima, kad jo tėvas ir senelis dirbo valdžios administracijoje Damaske ir jis pats paveldėjo jų postą ir dirbo Damasko kalifui. Nėra aišku, kada Šv. Jonas Damaskietis tapo vienuoliu ir persikėlė į Palestiną (tradiciškai manoma, kad jis priklausė Mar Sabos vienuolynui prie Jeruzalės). Yra iškelta versija, kad tai atsitiko apie 706 m. kalifui Validui I atleidus daugelį krikščionių administracijos darbuotojų ir pakeitus juos musulmonais. Kita versija, dar apie 730 m. Šv. Jonas tebebuvo Damaske, kai jau jis buvo pradėjęs kovą su 726 m. Bizantijos imperatoriaus Leono III inicijuotu ikonoklazmu.

Šv. Jonas Damaskietis parašė tris traktatus (laiškus), kuriuose gynė krikščionių kryžių, ikonų ir kitų relikvijų garbinimą nuo ikonoklastinio požiūrio, kad tai yra stabmeldystė. Vienas iš pagrindinių jo įrodymų buvo Jėzaus Kristaus prisikėlimo ir pasirodymo medžiagiškuoju pavidalu argumentas. Jis teigė, kad šventų vietų ir asmenų garbinimas neturi nieko bendro su stabmeldyste ir minėjo, kad tokių garbinimo pavyzdžių yra aprašytų Senajame Testamente (Nojaus arka, Aarono lazda). Tvirtino, kad ikonoklastų medžiagiškumo atmetimas suartina juos su manichėjais. Jo laiškai plito Bizantijos imperijos teritorijoje sukeldami didžiulį imperatoriaus įtūžį. Beveik tikra, kad Šv. Jonas nebūtų galėjęs taip rašyti, jei nebūtų gyvenęs arabų kalifato teritorijoje, t. y. nepasiekiamas Bizantijos imperatoriaus valdžiai. Pasak legendos, imperatorius perėmė vieną jo laiškų ir liepė suimituojant jo raštą parašyti laišką, kuriame Šv. Jonas žada įduoti Damaską Bizantijos pajėgoms. Imperatorius pasirūpino, kad šis laiškas patektų į Damasko kalifo rankas. Kalifas liepė nukirsti Šv. Jonui laišką rašiusią ranką. Šv. Jonas esą po to karštai pasimeldė Švč. Marijai ir jo ranka stebuklingu būdu prigijo. Iš to kalifas įtikėjo Šv. Jono nekaltumu. 754 m. Konstantinopolio sinode jis buvo pasmerktas ir išvadintas „prakeiktu saracėnų palaikytoju“, „išdavikišku vaizdinių garbintoju“ ir kt. Tačiau iš sinodo nutarimo turinio sprendžiama, kad tuo metu Šv. Jonas jau buvo miręs. Jis parašė apie 150 darbų ir buvo pramintas „auksiniu oratoriumi“. Šv. Jonas buvo anksčiausias iš pagrindinių krikščionių teologų, kuris aptarė islamo klausimą. Jis nepažino islame naujos religijos ir laikė jį krikščionybės erezija, kuri turi būti nuosekliai paneigta. Svarbiausiu jo veikalu yra trijų dalių „Pažinimo šaltinis“ (gr. Pēgē gnōseōs), iš kurių svarbiausia trečioji dalis „Ortodoksinis tikėjimas“, kurioje Šv. Jonas apibendrino ankstesnių teologų mintis. Popiežius Leonas XIII jį paskelbė katalikų „Bažnyčios mokytoju“.

Šaltiniai

• Andrew Louth. Three Treatises on the Divine Images, 2003.
• Enciklopedija Britannica
• Katalikų enciklopedija