Dviskaita: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 2 metus
S
== Dviskaita lietuvių kalboje ==
XX a. vid. dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Tiesa, jau ir daugelyje senesnių raštų (XVI–XIX a.) dviskaitos formų pilnai nesilaikyta, dažniausiai tik nurodant objektą, o toliau tekste kaitaliojant su daugiskaita. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač [[žemaičių kalba|žemaičių]]), kur buvo susikurtos naujoviškos linksnių formos). Kartais dviskaita pasitaiko grožinėje kūryboje, bendrinėje kalboje yra išlikę įvardžių.
 
Nuo [[indoeuropiečių prokalbė]]s laikų dviskaitos [[vardininkas]]-[[galininkas]]-[[šauksmininkas]] buvo vienodi, sutampančią galūnę turėjo [[naudininkas]]-[[įnagininkas]]-[[abliatyvas]], nėra visai aišku, bet [[kilmininkas|kilmininko]] ir [[vietininkas|vietininko]] galūnės galėjo skirtis. Vadinasi, nė viena [[indoeuropiečių kalba]] negalėjo paveldėti daugiau kaip keturių skirtingų dviskaitos formų (nebent, kaip žemaičių, buvo susikurtos naujoviškos). Senųjų dviskaitos kilmininko ir vietininko galūnių lietuvių kalba ir jos tarmės ar kitos baltų kalbos neišlaikė, o kituose turimuose dviskaitos linksniuose galūnės sutampa taip pat, kaip jos sutapdavo ir indoeuropiečių prokalbės laikais.
14 820

pakeitimų