Sakifa

Sakifa – taip buvo vadinama susirinkimų salė, buvusi Medinoje. Kartu tai yra savoka islame, kuria įvardijamas skilimas tarp musulmonų 632 m. parenkant lyderį po pranašo Mahometo mirties.

Anksčiausiai Sakifos įvykius po daugiau nei 100 metų paminėjo istorikas Ibn Išakas (704–768). Jo pasakojimas daugiausiai paremtas cituojamais Umaro žodžiais, kuriuos jis pasakė penktadienio maldų metu Medinos tikintiesiems. Pasklidus žiniai apie Mahometo mirtį ansarai susirinko Sakifoje su savo lyderiu Sadu ibn Ubada. Ali ibn Abu Talibas, Talha ibn Ubaidula ir Zubairas ibn al Avamas buvo prie pranašo kūno. Tuo tarpu kiti muhadžirai susirinko pas Abu Bakrą. Pasak istorijų, norėdamas apraminti tikinčiuosius Umaras skelbė, kad pranašas negali mirti. Jis sulaukė atvykusio Abu Bakro, kuris užėjo į Mahometo namus ir išėjęs patvirtino, kad pranašas miręs. Tolimesni įvykiai įvairių istorikų pasakojami kiek skirtingai. Pasak Umaro, Ali su bendraminčiais užsidarė nuo kitų muhadžirų prie pranašo kūno. Tuo metu pas juos atėjo kažkuris žmogus ir pranešė, kad ansarai susirinkę Takifoje spręsti vadovavimo klausimo. Trys įtakingiausi muhadžirai Abu Bakras, Umaras ibn Chatabas ir Abu Ubaida ibn al Džara nuskubėjo į šį susirinkimą, kad vadovavimo klausimas nebūtų sprenžiamas be jų. Tam jie turėjo pagrindo, nes kelis pastaruosius metus ryškėjo nesutarimai tarp ansarų ir muhadžirų. Ansarai sudarė daugumą tarp pirmųjų musulmonų, o muhadžirų buvo sąlyginai mažai. Be to, ansarai baiminosi, kad vadovavimą musulmonams perims Mekos kuraišitai.

Pasak cituojamo Umaro, Abu Bakras pasakė kalbą Sakifoje, kurioje įtikino ansarus, kad kitos arabų gentys vadovavimą pripažins tik iš pranašo genties kuraišitų, o ne iš ansarų chazradžitų genties. Abu Bakras siūlė rinkti Umarą ir Abu Ubaidą, bet šie atidavė pirmenybę Abu Bakrui. Iš ansarų buvo siūloma rinkti du vadovaujančius: vieną iš kuraišitų, kitą iš chazradžitų. Galiausiai buvo prisiekta Abu Bakrui, išskyrus Saido klano lyderį Sadą ibn Ubadą. Pasakojama, kad kilus grumtynėms tarp oponentų kažkas paminėjo, kad Sadas ibn Ubadas žuvo, į tai Umaras esą pasakė „Tai Dievas jį nužudė“ (iš tikro jis nežuvo). Abu Bakras titulavosi „Dievo pasiuntinio įpėdiniu“ (kalifu). Po susirinkimo Medinoje buvo pradėtos rinkti priesaikos Abu Bakrui. Jo nevertu būti kalifu laikė ne tik Mahometo giminaičiai Ali ir Abasas, bet ir kiti muhadžirai, tarp kurių įtakingi pranašo bendražygiai Talha ir Az Zubairas. Abu Bakrą palaikė Chalidas ibn al Validas, Mughiras ibn Šoba. Priesaikų rinkimas buvo toks skubus, kad jie praleido Mahometo laidotuves. Pasak istorijų, Umaras įsiveržęs grasino padegti Ali namus, jei jis neprisieks Abu Bakrui. Ali esą pasakęs, kad taip rūpindamasis Abu Bakro kalifatu šiandieną Umaras iš tiesų rūpinasi savo paties kalifatu rytoj. Įvykių paveikta apsirgo ir tais pačiais metais mirė Ali žmona ir Mahometo duktė Fatima bint Muhamed. Esą tik po jos mirties Ali pripažino Abu Bakrą kalifu siekdamas sutaikymo tarp musulmonų. Įvykiai Takifoje šiitų laikomi neteisėtu valdžios uzurpavimu iš Ali ir tokiu būdu skilimo tarp šiitų ir sunitų pradžia. Abu Bakro palaikymą galėjo lemti, kad jis priklausė menkam ir neįtakingam kuraišitų Taimo klanui, tad kiti galėjo nesibaiminti vieno klano valdžios uzurpavimo. Jis buvo daug vyresnis už Ali ir labai artimas Mahometui. Be to, beveik neabejotinai, kad Abu Bakras, Umaras ir Abu Ubaida veikė išvien, iš anksto susitarę. Jam taip pat padėjo ausitų genties konkuravimas su chazradžitais Medinoje. Pasak Tabario, ausitai nenorėjo, kad vadovaujamą padėtį užimtų chazradžitai ir vienas jų vadų Useidas ibn Hudeiras pirmasis iš ansarų parodė pavyzdį ir prisiekė Abu Bakrui.

Šaltiniai

• Rasul Ja’fariyan. History of the Caliphs, 2014
• Sayyid Husayn Muhammad Ja'fari. The Origins and Early Development of Shia Islam, 2014