Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jotvingių gyvenama teritorija iki XII-XIII a. apėmė žemes tarp Didžiųjų Mozūrijos ežerų vakaruose, Naugarduko, Slanimo ir Valkavisko rytuose, Šešupės vidurupio šiaurėje ir Narevo pietuose.<ref name=vle>[https://www.vle.lt/Straipsnis/jotvingiai-35171 Jotvingiai]]. Visuotinė lietuvių enciklopedija.</ref> Iki [[XII a.]]–[[XIII a.]] sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė [[Vakarinis Bugas|Vakarinio Bugo]] upę šiauriau [[Brestas (Baltarusija)|Bresto]], tačiau šią [[Vysla|Vyslos]]-[[Dniepras|Dniepro]] prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir [[Kijevo Rusia]], o nuo [[XII a.]] pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi [[Haličo-Volynės kunigaikštystė]]. X-XI a. dregovičiai jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus.<ref>Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993. P.32. ISBN 5-420-01085-2</ref> Dėl lenkų, kryžiuočių ir rusėnų antpuolių ir kolonizacijos jotvingių teritorija traukėsi ir XIII a. apėmė tik žemes aplink Suvalkus, Seinus, Augustavą, [[alėcka|Alėcką]] ir Lyką. Jie taip pat gyveno [[Tvarogi Lackiai|Tvarogi Lackiuose]]. Pagal [[Melno taika|Melno taiką]] 1422 m. Sūduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystės, Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. [[1569]] m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau [[XV a.]] buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.

[[III a.]] jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą, etniniu požiūriu jotvingiška kurį laiką buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. [[V a.]]–[[VII a.]] (galutinai – VIII–IX(?) a.) į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo [[Lietuviai (rytiniai senlietuviai)]]; daugumą [[Valkaviskas|Valkavisko]]-[[Slanimas|Slanimo]] ruožo jotvingių tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV–V a. dab. Vidurio Baltarusijoje susiformavusi [[Slavai|slaviška]] *''drėgvų'', arbaslavų [[dregovičiai|dregovičių]] [[gentis]].

Tautovardis „jotvingiai“ (''jatvjagi'', ''jatvengy'' rusų metraščiuose, ''jaczwingi'', ''jacvingi'', ''jatwingi'' lenkų metraščiuose<ref name=vle></ref>) istoriniuose šaltiniuose pasirodo [[X a.]]-XII a., tačiau mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau [[Klaudijus Ptolemėjus|Ptolemėjaus]] [[II a.]] sudarytame žemėlapyje minimi ''soudinoi'' (Σουδινοί). Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“),. tačiau labiau argumentuotu turbūt laikytinas alternatyvus aiškinimas,Pasak anotkitos kurioversijos „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– žinoma, kad [[Lietuviai (rytiniai senlietuviai)]] jotvingius vadino *''dainuviais'' ar *''deinuviais'', [[vokiečiai]] – „sūduviais“ (''Sudauer''), [[prūsai]], [[rusėnai]] ir (kurį laiką) [[lenkai]] – „jotvingiais“ (*''jotvingys'', ''jatviagi'', ''jacvingi'' ir pan.), lenkai – „polieksianais“„poleksianais“ (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu ''polexiani'', o Jotva – ''Polexia'',- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio ''Polieksija'' forma kilusi iš liet. *''palenkšiai'', t. y. [[Palenkė]]s gyventojai).

Nuo Kijevo Rusios valstybės susikūrimo prasidėjo jotvingių ir šios valstybės kontaktai. 944 m. sutarties tarp Kijevo Rusios kunigaikščio Igorio ir Bizantijos imperijos imperatoriaus sudarymo metu jotvingiai tarnavo Kijevo valdovui kaip samdiniai. 983 m. jotvingius samdėsi ir Kijevo kunigaikštis Vladimiras I.<ref>[https://www.ancient-origins.net/history/yotvingians-mighty-warriors-baltic-sea-005772 Yotvingians – Mighty Warriors of the Baltic Sea, in: ancient-origins.net]</ref> Rusios metraščiuose minima, kad [[983]] m. jotvingius puolė (ir nugalėjo) Rusios didžiojo kunigaikščio [[Vladimiras Sviatoslavičius|Vladimiro]], [[1038]] ir [[1040]] m. − [[Jaroslavas Išmintingasis|Jaroslavo Išmintingojo]], 1112-[[1113]] m. − Volynės kunigaikščio Jaroslavo Sviatopolkovičiaus kariuomenė<ref>Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000. P.30; 124; 146. ISBN 5-415-01495-0</ref>, [[1196]] m. − Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavovičiaus vedami pulkai. [[XII a.]] pab. Haličo-Volynės kunigaikštystė dalį jotvingių žemių užkariavo.