Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1264]] m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė, o [[1277]]–[[1283]] m. šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį žiauriai nusiaubė [[Vokiečių ordinas|kryžiuočiai]], keršydami ir už jotvingių pagalbą [[prūsai|prūsams]] jų Didžiojo sukilimo metu; tada kryžiuočiams ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkų perkėlus į šiaurės vakarų [[semba|Sembą]], ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“). Ilgiausiai [[1277]]–[[1283]] m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas, Gedotė ir Kontgirdas. [[1283]] m. LDK pavaldus Jotvos kunigaikštis [[Komantas (jotvingis)|Komantas]] nutraukė pasipriešinimą ir netgi perėjo į ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų juo nepasekė ir pasitraukė į [[Gardinas|Gardino]] apylinkes ar dar giliau į [[LDK]] (manoma, kad dab. Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplitę ''Dainavos''/''Dainavėlės'' vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu ''Jac’viez' ''/''Jatviez' '') buvo įkurti XIII–XIV a. jotvingių pabėgėlių<ref>D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija III tomas. XIII a.-1385 m. Vilnius, 2011. P.85 ISBN 987978-9955-23-566-8</ref>).