Lietuviška virtuvė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, neblogai žinomi iš [[XIX amžius|XIXaido amžiaus]]– [[XX a.|.]] pradžios valstietiškos virtuvės tyrimų. <ref>Imbrasienė B. Lietuvių kulinarijos paveldas, 2009.</ref> Kaip rodo lyginamieji tyrimai, panašūs patiekalai valgyti ir kitose šios klimato juostos žemdirbiškuose regionuose. Pažymėtina, kad šiuo požiūriu Lietuvos teritorija patenka tarp Europos šalių, kurių dauguma gyventojų toleruoja laktozę (gali vartoti šviežio pieno produktus). Kadangi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukūrė dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusi baltiška lietuvių gentis, tai ir LDK diduomenės maitinimosi įpročiai buvę stipriai paveikti šio regiono specifikos. Lietuvos kulinarinio paveldo pagrindas yra tipiškas miškingo, nederlingų žemių ir toli nuo jūros esančio regiono gyventojų maistas. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgoma mažiau ir jų tarpe vyrauja rugiai. Dėl maisto stokos neretai „prisiduriama“ gamtos gėrybėmis: gėlavandene žuvimi, vėžiais, grybais, medumi ar riešutais. Vėlesniais laikais, jau po krikšto, daug gėlavandenės žuvies valgoma per pasninkus. <ref>Laužikas R. Istorinė Lietuvos virtuvė, 2014.</ref>