Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
|||
Eilutė 27:
Teisę į [[Gyvybė|gyvybę]] įtvirtina Konvencijos 2 straipsnis. Teisė į gyvybę yra pamatinė žmogaus teisė, nuo kurios negalima nukrypti net ir karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju. Kaip ir [[Kankinimas|kankinimų]] draudimas, ši teisė atspindi vieną iš pagrindinių vertybių, svarbių [[Demokratija|demokratinėms]] bendruomenėms, sudarančioms Europos Tarybą. Dėl šios priežasties aplinkybės, kurios gali pateisinti gyvybės atėmimą pagal 2 straipsnį, turi būti aiškinamos siaurai. 2 straipsnis numato ne tik neigiamą pareigą neatimti gyvybės, bet ir teigiamą įpareigojimą saugoti gyvybę. Tam tikrais atvejais 2 straipsnis taikomas ne tik [[Tyčia|tyčiniam]], bet ir [[Neatsargumas|neatsargiam]] gyvybės atėmimui.<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 37 p.</ref>
Siekiant apsaugoti gyvybę, reikalaujama, kad galiotų veiksminga [[baudžiamoji teisė]], atgrasanti nuo gyvybės atėmimo. Baudžiamoji atsakomybė turi būti numatyta ir už didelį [[neatsargumas|neatsargumą]], jeigu jis sukelia mirtį. Neatsargaus gyvybės atėmimo atveju tam tikrais atvejais gali pakakti ir [[civilinė atsakomybė|civilinės atsakomybės]].<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 38 p.</ref> 2 straipsnis nereikalauja nusikaltimu laikyti pasyvios [[eutanazija|eutanazijos]], kai asmeniui leidžiama mirti neteikiant jam reikiamo gydymo.<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 38 p.</ref> Kita vertus, kol kas nėra aišku, ar 2 straipsnis reikalauja, kad nusikaltimu būtų laikoma aktyvi savanoriška eutanazija, kai mirtį sukelia aktyvūs kito asmens veiksmai, gavus
Siekiant užtikrinti 2 straipsnio laikymąsi, veiklai, kuri gali sukelti grėsmę gyvybei, turi būti taikomas tinkamas reguliavimas, siekiant, kad mirtinos žalos rizika būtų sumažinta iki minimumo. Teisinė ir administracinė sistema turi griežtai apibrėžti aplinkybes, kada valstybės [[Pareigūnas|pareigūnai]] gali naudoti jėgą ir [[Šaunamasis ginklas|šaunamuosius ginklus]], ir užtikrinti tarptautinių standartų laikymąsi šioje srityje. Teisinis reguliavimas taip pat turi įpareigoti tiek viešąsias, tiek privačias ligonines imtis priemonių, kad būtų saugoma pacientų gyvybė.<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 40 p.</ref>
Eilutė 42:
Į klausimą, ar 2 straipsnis saugo negimusio vaiko gyvybę, kol kas nėra galutinio atsakymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad Europos lygmeniu nėra teisinio, medicininio, etinio ar religinio sutarimo, kada prasideda gyvybė. Todėl tam tikra apimtimi šioje srityje valstybės gali veikti savo nuožiūra.<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 55 p.</ref>
2 straipsnis draudžia valstybei atimti gyvybę, kai nėra tenkinama viena iš keturių šiame straipsnyje įtvirtintų išimčių. Draudimas taikomas tyčiniam ar netyčiniam gyvybės atėmimui, kurį sukelia policija, kariuomenė ar kiti valstybės agentai.<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 56 p.</ref> Pirma išimtis iš draudimo atimti gyvybę susijusi su [[Mirties bausmė|mirties bausme]]. Rengiant Konvenciją mirties bausmė buvo paplitusi Europoje, tačiau nuo to laiko padėtis iš esmės pasikeitė ir dabar mirties bausmė taikos metu yra panaikinta visose Europos Tarybos valstybėse narėse, išskyrus [[Rusija|Rusiją]] (tačiau Rusijoje taikomas moratoriumas).<ref>[[#Harris|HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009]], 59 p.</ref> Šeštasis Konvencijos protokolas reikalauja mirties bausmės panaikinimo taikos metu, o tryliktasis protokolas nustato mirties panaikinimą taip pat ir esant karui. 2 straipsnis numato dar tris atvejus, kai valstybės sukeltas gyvybės atėmimas nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina yra pateisinamas: a) ginant asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.
=== Kankinimo uždraudimas ===
| |||