[[Katalikų Bažnyčia|Katalikų bažnyčioje]] celibato pažadą duoda šventinamieji į [[diakonas|diakonus]] (išskyrus pasauliečius diakonus), o [[kunigas|kunigystės]] šventimų metu šis pažadas dar kartą pakartojamas. [[vienuolis|Vienuoliai]], darydami laikinuosius ar amžinuosius [[įžadas|įžadus]], duoda ne celibato, bet [[skaistybė]]s įžadą. [[katalikas|Katalikų]] dvasininkas taip pat privalo laikytis ir skaistybės, apie kurią kalba šeštasis [[Dievas|Dievo]] įsakymas - ''nepaleistuvauk'' (žr. [[dekalogas]]). Nors praktiškai skaistybė ir celibatas turi daug bendro - ir viena, ir kita iš esmės reiškia susilaikymą nuo seksualinio gyvenimo - jais pabrėžiami skirtingi niuansai. Skaistybė - ne elgesys ar pasirinkimas, o dorybė, t. y., ne tik seksualinio gyvenimo atsisakymas, bet ir nuolatinės pastangos vengti netyrų minčių ir pagundų. Tuo tarpu celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t. y., vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme. Būtinas ryšys tarp celibato ir kunigystės neegzistuoja, šiaisŠiais laikais netgipasitaiko diskutuojamadiskusijų apie jocelibato panaikinimą, nors tradicija įsigalėjusi taip stipriai, kad bent artimiausiu metu tas sunkiai įtikima. Ši tradicija pagrįsta ir ekonominėmis priežastimis - t. y., kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų - ir psichosocialinėmis - t. y., manoma, kad neturėdamas savo šeimos ir neprivalėdamas ja rūpintis, kunigas lengviau sugeba visa širdimi atsiduoti savo parapijiečiams. Tačiau net ir lotynų apeigų [[Bažnyčia|Bažnyčioje]] neretai galima rasti [[sielovada|sielovados]] darbą dirbančių vedusių kunigų (pvz., [[dvasininkas|dvasininkai]] [[konvertitas|konvertitai]] iš kitų [[konfesija|konfesijų]]).
