Lietuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Lithuanian SSR 1940.jpg|left|thumb|200px|1940 m. išleistas Lietuvos TSR žemėlapis.]]Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1193/a/</ref>. Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys. Valdžios jie buvo vadinami banditais. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu juos privertė okupacinė sovietų valdžia. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su [[Raudonoji armija|RA]]. Antrais etapas apėmė 1946  m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečiais etapas 1949 m. – 1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas [[Jonas Žemaitis-Vytautas|Jono Žemaičio – Vytauto]]. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai<ref>Gailius B., Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006. </ref> Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi [[Vincentas Sladkevičius]], [[Sigitas Tamkevičius]], [[Nijolė Sadūnaitė]]<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1497/a/</ref>. [[1972]] m. po [[Romas Kalanta|Romo Kalantos]] susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai [[Kaunas|Kaune]]. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi [[Helsinkio grupė]] per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių<ref>Štromas A., Mockūnas L., Laisvės horizontai, Vilnius, 2001.</ref>. Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.<ref>Tininis V., Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994.</ref> [[1986]] m. Tarybų Sąjungoje prasidėjus viešumo (''[[glasnost]]'') politikai, [[1988]] m. Lietuvoje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo [[Sąjūdis]], netrukus ėmęs siekti šalies nepriklausomybės.

 

[[Vaizdas:Sajudis1.png|miniatiūra|150x150px]]

[[Vaizdas:Lithuania, March 11 parade.jpg|thumb|right|200px|Paradas [[Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo|Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kovo 11 d.]]]]

 

 

[[1992]] m. [[spalio 25]] d. LR piliečių [[Referendumas|referendume]] priimta šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos [[Konstitucija]]. Pirmuoju [[Prezidentas|Prezidentu]] po Lietuvos [[Respublika|Respublikos]] nepriklausomybės atkūrimo, [[1993]] m. [[vasario 14]] d. tiesioginių visuotinių [[Rinkimai|rinkimų]] metu, buvo išrinktas [[Algirdas Brazauskas]]. Tų pačių metų rugpjūčio 31 d. išvesti paskutiniai sovietinės kariuomenės daliniai. Nuo [[2004]] m. [[kovo 29]] d. Lietuva priklauso [[NATO]] blokui, o [[2004]] m. [[gegužės 1]] d. Lietuva tapo visateisė [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]] nare.