Kuršas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 18:
| Pastaba =
}}
'''Kuršas''' ({{lv|Kurzeme}}) – istorinis etnografinis regionas dabartinėje [[Latvija|Latvijoje]], atskirais laikotarpiais apėmęs ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Didesni dabartiniai centrai – [[Liepoja]] ir [[Ventspilis]]. [[Žiemgala]] ir [[Sėla (regionas)|Sėla]] kartais priskiriami Kuršui, nes priklausė Kuršo hercogystei.
== Geografija ==
Vakarų Latvijoje esantis Kuršas daugmaž atitinka buvusius [[Kuldygos rajonas|Kuldygos]], [[Liepojos rajonas|Liepojos]], [[Saldaus rajonas|Saldaus]], [[Talsų rajonas|Talsų]], [[Tukumo rajonas|Tukumo]] ir [[Ventspilio rajonas|Ventspilio rajonus]].
Jei Kuršą imti kartu su Žiemgala ir Sėla, Kuršo šiaurės rytų ribą sudaro [[Dauguva|Dauguvos upė]], kuri skiria Kuršą nuo [[Latgalė]]s ir [[Vidžemė]]s regionų. Šiaurėje Kuršo pakrantę skalauja [[Rygos įlanka]], o vakaruose - [[Baltijos jūra]]. Pietuose Kuršas ribojasi su Lietuva.
Kuršo plotas yra 27 286 km², iš jo 262 km² užima ežerai. Kraštovaizdyje vyrauja lygumos, pakrantės lėkštos ir pelkėtos. Kalvos apaugusios pušimis, eglėmis, beržais ir ąžuolais, gausu pelkių ir ežerų, tarp kurių įsiterpia derlingos žemės ūkio paskirties žemės. Kalvos neiškyla daugiau nei 213 m. virš jūros lygio.
Jelgavos žemuma dalina Kuršą į dvi dalis, vakarinę, kuri yra derlingesnė ir tankiau gyvenama (išskyrus šiaurę) ir rytinę - mažiau derlingą ir rečiau apgyvendintą.
Per Kuršą teką beveik šimtas upių, bet tik trys iš jų - Dauguva, Lielupė ir Venta yra naviguojamos. Visos jos teka šiaurės rytų kryptimi ir įteka į Baltijos jūrą.
Dėl gausybės ežerų ir pelkių Kuršo klimatas yra drėgnas, dažni rūkai ir orų kaita.
== Istorija ==
eilutė 24 ⟶ 38:
[[Vaizdas:OldCourland.jpg|thumb|left|180px|Kuršių žemės]]
{{main|Kuršiai}}
Ankstyvojoje istorijoje Kuršu ({{Lv|Kursa}}) vadinama [[Baltai|baltų]] genties [[kuršiai|kuršių]] apgyvendinta teritorija. Nuo Didžiojo Tautų kraustymosi laikotarpio kuršiai ėmė susidurti su skandinavais. Kuršas minimas skandinavų sagose.
[[XII amžius|XII]] amžiuje kuršių apgyvendintoje teritorijoje galima aiškiai išskirti devynias žemes:
eilutė 39 ⟶ 53:
XII a. kuršiai turėjo gana išvystytą karinę organizaciją ir perėmė [[vikingai|vikingų]] vaidmenį [[Baltijos jūra|Baltijos jūroje]], plėšikavo [[Danija|Danijos]] pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus [[Švedija|Švedijos]] miesto [[Sigtuna|Sigtunos]] sugriovimo. [[1210]] m. kuršiai bandė užimti [[Ryga|Rygą]]. Pasak [[Henriko Latvio kronika|Henriko Latvio kronikos]], kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim“.
Kuršių užkariavimą [[Kalavijuočių ordinas]] pradėjo pajungęs [[lyviai|lyvius]], [[sėlių kalba|sėlius]] su [[latgaliai]]s ir pietų [[Estija|Estiją]]. [[1230]] m. kuršių karo vadas [[Lamekinas]], kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių, sudarė sutartį su [[popiežius|popiežiaus]] pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių [[krikštas|krikštą]] ir Lamekino žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon.<ref>"[https://www.britannica.com/place/Courland Courland - historical region, Europe]". britannica.com. Retrieved 18 March 2018.</ref> [[Livonijos ordinas]] šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą. Po 1236 m. Saulės mūšio Livonijos ordinas kuriam laikui prarado Kuršo kontrolę, tačiau ilgainiui ordinas valdžią ten atkūrė. Nepavyko jų iš ten išvaryti ir Mindaugui, kurio 1244-1245 m. žygis į Kuršą buvo nesėkmingas. Žemaičių bandymai įsitvirtinti Kurše 1256-1259 m. taip pat buvo nesėkmingi. [[1238]] m. buvo įkurta [[Kuršo vyskupystė]], kuri įėjo į [[Livonija|Livonijos]] konfederacijos sudėtį. Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta tik [[1267]] m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai [[LDK]], kur greitai įvyko kuršių sužemaitėjimas.
===Kuršo hercogystė===
{{main|Kuršo hercogystė}}
XVI a. pradžioje buvo aišku, kad iš kelių savarankiškų darinių susidedančios Livonijos konfederacijos subyrėjimas yra tik laiko klausimas.<ref>J.Kiaupienė, Ingė Lukštaitė Lietuvos istorija V tomas. Vilnius, 2013. P.134.</ref> Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris perėjo į liuteronybę, paleido ordiną ir tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1561 m. lapkričio 28 d. jis prisiekė Lenkijos karaliui kaip Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis.<ref>''Kettler, Gotthard (d. 1587)'' In: Allan V.Murray The Crusades. An Encyclopeadia. Vol. I. Oxford, 2006. P.710</ref>
Nors nominaliai Kuršas buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalas, tačiau faktiškai tvarkėsi savarankiškai. [[Kuršo kunigaikštystė]] ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui [[Jakobas Ketleris|Jakobui Ketleriui]] ([[1642]]–[[1682]] m.). Jakobas vykdė merkantilistinę politiką, kūrė [[manufaktūra]]s ir statė [[laivynas|laivyną]] (59 karo ir 60 prekybinių laivų). Kuršo kunigaikštystė įsigijo [[kolonija]]s: [[Tobagas|Tobago]] salą [[Karibų jūra|Karibų jūroje]] ([[Naujasis Kuršas]]) ir Andrejaus salą [[Afrika|Afrikoje]], netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė [[Rusija|Rusiją]] ir [[Švedija|Švediją]].
XVIII a., nuo [[Šiaurės karas|Šiaurės karo]] laikų ([[1700]]–[[1721]] m.) Kuršas pateko į Rusijos įtaką.
===Kuršas nuo XIX a.===
[[1795]] m., po paskutinio [[Abiejų Tautų Respublikos padalinimai|Žečpospolitos padalinimo]], Kuršas
Nuo XIII a. didžiąją žemės dalį valdė vokiečių kilmingieji. 1863 m. Rusijos valdžia leido latviams, kurie sudarė didžiąją dalį gyventojų įsigyti žemės ir tam įkūrė specialius bankus. Taip dalis gyventojų įsigijo žemės, tačiau didžioji dalis liko bežemiais, padieniais darbininkais. Žemės ūkyje dirbo didžioji dalis gyventojų, aguinti kviečiai, rugiai, bulvės, avižos. Liepoja ir Jelgava tapo pramoniniais centrais, kuriuose vyravo metalo apdirbimas, stiklo ir muilo fabrikai. Pagrindiniai uostai buvo Liepoja, Ventspilis ir Palanga, Rygos įlankos pakrantėje uostų benuvo.
==== Gyventojai ====
Kuršiai išnyko [[XVI amžius|XVI]]–[[XVII amžius|XVII]] a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė – sužemaitėjo. Senųjų kuršių nederėtų painioti su [[Kuršių Nerija|Kuršių Nerijoje]] gyvenusiais [[kuršininkai]]s, iš kurių mūsų laikais liko tik vienas kitas. Šie iš tikrųjų buvo jau ne kuršiai, o [[latviai]], atsikėlę į neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.
1870 m. Kurše buvo 619 154 gyventojai, 1897 m. - 674 437 (iš jų 345 756 moterys), 1906 m. skaičiuojama, kad buvo 714 200 gyventojų. Iš jų 79% buvo latviai, 8,4% Baltijos vokiečiai, apie 8% - žydai, 1,4% rusai, 1% lietuviai, 1% lenkai, kažkiek lyvių.
== Nuorodos ==
| |||