'''Paideia''' ({{el|παιδεία}}, ''paideía'' kilęs iš žodžio ''païs'', reiškiančio vaikas) – [[antika|antikinė]] sąvoka, kuri aptinkama [[Hipokratas|Hipokrato]], [[Isokratas|Isokrato]], [[Platonas|Platono]], [[Aristotelis|Aristotelio]] veikaluose. Filosofinėse graikų mokyklose susiformavusi klasikinė ''paideia'' buvo apibûdinamaapibūdinama kaip [[asmenybė]]s [[ugdymas]], apimantis graikų [[kultūra|kultûroskultūros]] perdavimą. Pabrėžė [[intelektas|intelektualinį]], [[moralė|moralinį]] bei [[fizinis lavinimas|fizinį lavinimą]]. Antikos ''paideia'' buvo glaudžiai siejama su [[retorika]] ir kitais pirmaisiais [[laisvieji menai|laisvaisiais menais]]. Klasikinė ''paideia'' samprata keitėsi jau pačiame antikinio pasaulio filosofiniame kontekste, vėliau apėmė [[literatūra|literatûrosliteratūros]], [[filosofija|filosofijos]], [[istorija|istorijos]] studijas. [[Sparta|Spartoje]] ''[[agoge]]'' karinio ugdymo praktikoje [[gimnastika]] užėmė gerokai svarbesnę reikšmę nei [[Atėnai|Atėnuose]]. Vėliau krikščionių mąstytojai, perėmė iš antikos filosofijos dvasinį šviečiamąjį jos pobūdį.<ref>Problemos. 67. 2005. Antikos Paideia: požiūris į asmenybės ugdymą. Juozas Žilionis. [[Vilniaus pedagoginis universitetas]]. „[[ResearchGate]]“ [https://www.researchgate.net/publication/330680096_ANTIKOS_PAIDEIA_POZIURIS_I_ASMENYBES_UGDYMA]</ref>
