Augsburgo taika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S Automatinis kabučių taisymas
Eilutė 4:
Ši sutartis faktiškai pripažino ir įteisino [[liuteronybė|liuteronų tikėjimą]] Šventojoje Romos imperijoje. Pagal [[cuius regio, eius religio]] (lot. „kieno valdžia, to ir tikėjimas“ arba „kieno valdžia, to ir religija“) principą regiono valdovo tikėjimas ([[katalikybė]] ar liuteronybė) tapo privalomas to regiono gyventojams. Per nustatytą laikotarpį šeimos galėjo persikelti į regioną, kuriame buvo įteisinta jų praktikuojama religija (24 straipsnis). Nurodyta, kad dvasininkas, pakeitęs tikėjimą, turi netekti bažnytinių pareigų
 
Augsburgo taika nutraukė nuo [[1531]] m. [[Vokietija|Vokietijoje]] vykusius religinius karus. Nors pagal Augsburgo taiką gana sėkmingai sumažinta trintis imperijoje ir padidinta religinė tolerancija, tačiau kai kurie svarbūs dalykai liko neišspręsti. Pagal šią sutartį nebuvo garantuojamos [[anabaptistai|anabaptistų]] bei [[kalvinizmas|kalvinistų]] teisės, todėl daugelis [[protestantizmas|protestantų]] grupių, gyvenusių liuteronų kunigaikščių žemėse galėjo būti kaltinami [[erezija]] (17 straipsnis: "Tačiau„Tačiau visi, kurie nepriklauso dviems aukščiau paminėtoms religijoms, nėra įtraukiami į šią taiką, bet yra visiškai nuo jos atribojami"atribojami“). Tolerancija kalvinistams oficialiai nebuvo taikoma iki [[Vestfalijos taika|Vestfalijos taikos]] 1648 m.
 
Susiedama religinį susiskaldymą su politiniu, Augsburgo taika užfiksavo valstybėlių rinkinį, išlikusį Vokietijoje iki pat XIX a.