Kongo laisvoji valstybė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Naujas puslapis: {{tvarkomas}} '''Kongo laisvoji valstybė''' ({{fr|État indépendant du Congo}}) - Belgijos karaliaus Leopoldo II asmeninė valda [[Afrika|Afrikoje]...
 
n.
Eilutė 1:
{{Infolentelė buvusi valstybė
{{tvarkomas}}
|_noautocat = yes
'''Kongo laisvoji valstybė''' ({{fr|État indépendant du Congo}}) - [[Belgija|Belgijos]] karaliaus [[Leopoldas II|Leopoldo II]] asmeninė valda [[Afrika|Afrikoje]], gyvavusi [[1885]]–[[1908]] m. Atitinka dabartines [[Kongo DR|Kongo Demokratinės Respublikos]] ribas.
|vietinis pavadinimas = État indépendant du Congo
|ilgas pavadinimas = Kongo laisvoji valstybė
|paprastas_pav =
|žemynas = Afrika
|kilm = Kongo laisvosios valstybės
|regionas =Centrinė Afrika
|šalis = [[Kongo Demokratinė Respublika]]
|statusas = buvusi valstybė
|imperija = [[Belgijos kolonijinė imperija]]
|statuso_tekstas =
|era = [[kolonializmas]]
|valdymo_forma = absoliutinė monarchija
|year_start = [[1885]]
|year_end = [[1908]]
|year_exile_start =
|year_exile_end =
|date_start =
|date_end =
|event_start = Įkurta
|event_end = Parduota
|p1 = Tarptautinė Kongo draugija
|vėliava_p1 = Flag of Congo Free State.svg
|s1 = Belgijos Kongas
|vėliava_s1 = Flag of Congo Free State.svg
|image_flag = Flag of Congo Free State.svg
|vėliava = Kongo Demokratinės Respublikos vėliava
|image_coat = Coat of arms of the Congo Free State.svg
|simbolio_tipas =
|simbolis =
|image_map =LocationCongoFreeState.png
|image_map_caption =
|sostinė =Vivi <small>(1885–1886)</small><br>[[Boma]] <small>(1886–1908)</small>
| valstybinės_kalbos = prancūzų <small>(faktiškai valstybinė)</small>, olandų, vietinės kalbos
|valdovo_titulas = karalius
|valdymo_metai1 = 1885–1908
|valdovas1 = [[Leopoldas II]]
|valdymo_metai2 =
|valdovas2 =
|valiuta = [[Kongo laisvosios valstybės frankas]]
}}
'''Kongo laisvoji valstybė''' ({{fr|État indépendant du Congo}}) - – [[Belgija|Belgijos]] karaliaus [[Leopoldas II|Leopoldo II]] asmeninė valda [[Afrika|Afrikoje]], gyvavusi [[1885]]–[[1908]]  m. Atitinka dabartines [[Kongo DR|Kongo Demokratinės Respublikos]] ribas.
 
Iki [[XIX a.]] vid. didžioji dalis Kongo tebebuvo neužkariauta kolonistinių jėgų. Atvykėlius stabdė nepalankios gamtinės sąlygos, ligos, aršus vietos gyventojų pasipriešinimas. [[1876]]  m. Belgijos karalius Leopoldas II metė jėgas Kongo baseino tyrinėjimui ir vietos gyventojų "civilizavimui"„civilizavimui“. Jis įkūrė [[Tarptautinė Kongo draugija|Tarptautinę Kongo draugiją]] Centrinei Afrikai tirti ir užvaldyti. Šios draugijos atstovai su vietos genčių vadais sudarė daugybę sutarčių, kuriomis remdamiesi belgai užvaldė didelius [[Kongo baseinas|Kongo upės baseino]] plotus. Šiai draugijai dirbo žymus britų keliautojas [[Henry Morton Stanley|Henris Mortonas Stenlis]], kūręs kolonistų postus prie [[Kongas (upė)|Kongo upės]], prancūzų keliautojas Kristianas de Bonšamas (''Christian de Bonchamps''), tyrinėjęs [[Katanga|Katangą]]. Tuo pat metu, Leopoldas II naudojosi didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos) tarpusavio prieštaravimais, užsiėmė [[lobizmas|lobizmu]] ir kitaip veikė įtakingų valstybių vadovus bei kolonistinės prekybos bendroves, kad šios pripažintų jo teisę į Kongą. Leopoldas II savo kampaniją viešai grindė ne prekybiniais interesais, o moksliniu bei humanitariniu poreikiu "civilizuoti„civilizuoti centrinės Afrikos tautas"tautas“.
 
Per [[1884]]–[[1885]]  m. [[Berlyno konferencija|Berlyno konferenciją]] Leopoldas II pasiekė, jog Europos šalių vadovai pripažintų jo teisę į Kongą. Sudaryta teritorija pavadinta "Kongo„Kongo laisvąja valstybe"valstybe“ ir buvo asmeniškai pavaldi Belgijos karaliui, o ne Belgijos parlamentui (Belgija tuo metu buvo konstitucinė monarchija). Belgijos parlamentas pripažino Leopoldą absoliučiu Kongo valstybės suverenu. Konferencijoje taip pat padalintos kitos centrinės ir pietų Afrikos žemės (Portugalijai ir Prancūzijai), tačiau faktiškai jos dar nebuvo kolonizuotos.
 
[[Vaizdas:Kongovrijstaat.jpg|thumb|left|Laisvasis Kongas 1892 m.]]
Belgija, pasiekė, kad ši teritorija, gavusi Kongo laisvosios valstybės pavadinimą, būtų pripažinta laisva valstybe, valdoma Leopoldo II. Krašto pajungimas kolonizatoriams užtruko kelis dešimtmečius. Iš vietos gyventojų buvo organizuota kariuomenė, kuriai vadovavo karininkai europiečiai. Pradėta masinė gamtos turtų eksploatacija, vietos gyventojų išnaudojimas. 1884–1914 jų sumažėjo net 2 kartus (nuo 30 iki 15 milijonų). 1908 Belgijos karalius savo valdas Afrikoje pardavė Belgijos valstybei (dar Belgijos Kongas
Karalius įsteigė Kongo administracinį aparatą (vyr. administratorių, vyr. sekretorių, padalinių vadovus), kuris rezidavo [[Briuselis|Briuselyje]]. Valstybė taip pat turėjo atskirą teismų valdžią, kuri rezidavo [[Boma|Bomoje]]. Iš vietos gyventojų buvo organizuota kariuomenė, kuriai vadovavo karininkai europiečiai.
).
 
Leopoldas II oficialiai savo valdoje pasiryžo panaikinti [[vergija|vergiją]], užtikrinti laisvąją prekybą, vystyti filantropinius ir mokslinius tyrimus, vykdyti humanitarines misijas. Tačiau praktiškai didžioji kolonijos dalis buvo visiškai netyrinėta, nebuvo jokios infrastruktūros ir valdžią turėjo vietos vadai arba [[Zanzibaras|Zanzibaro]] vergų pirklių sukurtas valdžios tinklas. Be to, į pietines žemes ([[Katanga|Katangą]]) taikėsi britai ([[Cecil Rhodes|Sesilis Rodesas]]). Patekęs į skolas, Leopoldas II įvedė mokesčių sistemą, pagal kurią sukūrė valstybės monopolį – visos kongiečių sukurtos prekės (daugiausia [[dramblio kaulas]] ir [[kaučiukas]]) buvo nacionalizuojamas. Taip faktiškai buvo sukurta vergovės sistema, pagal kurią vietos vadai turėjo versti savo pavaldinius gauti kuo daugiau prekių. Kongo valstybė buvo padalinta atskiroms kompanijoms, kurios galėjo prekiauti savo padalinyje gautomis žaliavomis. 1893 m. kolonistai užėmė didžiumą paskirtų kolonijos žemių ir daugiausia dėl prekybos kaučiuku suklestėjo.
 
[[1891]] m. Leopoldas II išsiuntė [[William Grant Stairs|Viljamo Steirzo]] ekspediciją į Katangą, kurioje turėjo įtikinti [[Garanganzė]]s karalystės valdovą Msirį prisijungti prie Laisvojo Kongo. Jį nesėkmingai palenkti bandė Sesilis Rodesas. Steirzui nepavykus palenkti Misirio, atėjūnai karalių nužudė ir prievarta pajungė Katangos žemes. 1892–1894 m. Kongo laisvoji valstybė įsitraukė į karą su arabų vergų pirkliais. Nors pradžioje jie buvo padaryti vietininkais Rytų Konge, tačiau tiek dėl kovotojų prieš vergiją spaudimo Belgijoje, tiek dėl finansinių nuostolių, kuriuos dėl nekontroliuojamos prekybos Rytų Konge patyrė Leopoldas II, buvo nuspręsta arabų pirklius išstumti. Tam buvo apginkluoti Rytų Kongo gyventojai, vadovaujami Gongo Lutetės. Jie privertė išvykti Zanzibaro pirklį [[Tipu Tipas|Tipu Tipą]] ir nugalėjo kitus, Rytų Konge įsisteigusius arabų-suahilių sultonatus.
 
1894–1910 m. belgai sutartimis su britais gavo [[Lado anklavas|Lado anklavą]] Kongo šiaurės rytuose ir gavo priėjimą prie [[Nilas|Nilo]] upės. 1897 m. Redžafo mūšyje Kongo laisvoji valstybė nugalėjo [[Sudano mahdistai|Sudano mahdistų]] sukilėlius ir teritorijoje įtvirtino savo valdžią.
 
[[Vaizdas:StoryoftheCongoFreeState 412.jpg|thumb|240px|Kongiečiai renka kaučiuką (XX a. pr.)]]
 
[[XIX a.]] pab. kilęs [[kaučiuko bumas]] skatino vis labiau išnaudoti vietos gyventojus. Visa gauta produkcija turėjo būti atiduota valstybei. Viešoji policija buvo atsakinga už numatytų kvotų vykdymą. Nors pradžioje pajėgas sudarė vien europiečiai, vėliau į jas įtraukti arabai ir patys kongiečiai. Viešoji policija dažnai rengė baudžiamuosius reidus prieš sukilėlius, kankindavo, plakdavo, žagindavo ir kitaip luošindavo (pvz., kapodavo rankas) bei žudydavo vietos gyventojus už per mažus surinkto kaučiuko kiekius. Viešoji policija turėdavo pristatyti nužudytų žmonių rankas, kitaip buvo manoma, kad brangią ginkluotę policininkai panaudos medžioklei.<ref>Cawthorne, Nigel. ''The World’s Worst Atrocities'', 1999. Octopus Publishing Group.</ref> Neišpildę pernelyg aukštų kaučiuko kvotų, kongiečių kaimai kartais kariaudavo tarpusavyje ir vietoje kaučiuko atsiskaitydavo su policija nukapotomis tautiečių rankomis. Dėl tokių žudynių, vergiškų darbo sąlygų, bado, plintančių epidemijų šalies gyventojų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Nėra jokių duomenų, kiek gyventojų žuvo per šį [[genocidas|genocidą]], bet manoma, kad [[1884]]–[[1914]] m. jų sumažėjo net 2 kartus (nuo 30 iki 15 milijonų).<ref>{{VLE|10|||Kongo laisvoji valstybė}}</ref>
 
XIX a. pab. – XX a. pr. apie padėtį Konge sužinojo Europos inteligentija. Didelę įtaką padarė [[Džozefas Konradas|Džozefo Konrado]] romanas „[[Tamsos širdis]]“, kuriame nupasakojami gyvenimo Konge žiaurumai. [[1904 ]]m. buvo įkurta Kongo reformų asociacija, viešinusi Kongo darbo jėgos išnaudojimo klausimą ir siekusi pertvarkų. Asociaciją rėmė žymūs rašytojai – Džozefas Konradas, [[Artūras Konanas Doilis]], [[Markas Tvenas]], [[Herbertas Vordas]], [[Anatole France|Anatolas Fransas]]. Britanijos ir Belgijos parlamentai bei viešoji nuomonė ėmė spausti Leopoldą II, kad šis atsisakytų savo valdžios Konge. [[1908]] m. Belgijos karalius savo valdas Afrikoje pardavė Belgijos valstybei, buvo sudaryta [[Belgijos Kongas|Belgijos Kongo]] kolonija.
 
== Šaltiniai ==
{{išn}}
 
{{Kolonijos Afrikoje}}
[[Kategorija:Kongo Demokratinės Respublikos istorija]]
[[Kategorija:Belgijos kolonijinė imperija]]