Abdelkaderas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Abdelkaderas''' (Abdulkadiras, {{ar|عبد القادر الجزائري|Abd al-Qadir al-Dschaza'iri}}, [[1808]]–[[1883]] m.) – XIX a. vid. [[Alžyras|alžyriečių]] pasipriešinimo prancūzų kolonijinėms pajėgoms lyderis, šiuolaikinės Alžyro valstybės kūrėjas, religinis intelektualas.

Abdelkaderas gimė 1808 m. rugsėjį prie [[Maskara|Maskaros]] (dab. [[Alžyras|Alžyre]]). Nuo jaunystės jis buvo žinomas religingu ir išsilavinusiu žmogumi. Jo tėvas buvo [[sufizmas|sufijų]] Kadiritų ordino šeichas ir kartu su tėvu Abdelkaderas 1826−27 m. atliko [[hadžas|hadžą]]. Lankėsi [[kairas|Kaire]], [[Damaskas|Damaske]] ir [[Bagdadas|Bagdade]], kur dalyvavo susitikimuose su sufijų žinovais. 1832 m. Abdelkaderas tapo Maskaros emyru po tėvo Mahieldino mirties. Tuo metu [[Alžyras|Alžyre]] veikė [[Prancūzija|prancūzų]] kolonijinė armija po 1830 m. karaliaus [[Karolis X|Karolio X]] suorganizuotos invazijos. Abdelkaderas suvienijo Vakarų Alžyro gentis [[Oranas|Orane]] ir pasiekė pergalę 1834 m. birželio 28 d. La Maktos mūšyje prieš prancūzus. Jis per du dešimtmečius parodė ryškius karinio lyderio sugebėjimus, nors 1835 m. gruodį nesugebėjo apginti Maskaros nuo prancūzų kariuomenės įžengimo. Po pralaimėjimų prancūzams jis 1837 m. gegužę sudarė Tafnos taikos sutartį, kuria buvo pripažintas jo valdžios savarankiškumas vidinėse Alžyro dalyse, o jis pripažino prancūzų valdžią svarbiausiuose Viduržemio jūros pakrantės uostuose, Orane ir Alžyre. Po to per du metus jis organizavo pasipriešinimą prancūzų ekspansijai vidiniame Alžyre sukurdamas savo valstybę. Organizavo reguliariąją kariuomenę, gyvenviečių įtvirtinimą, įvedė mokesčių sistemą, karais ir politika palenkė į prancūzų įtaką nepatekusias gentis ir Sacharos beduinus.

1840 m. pradėjęs vadovauti prancūzų maršalas T. R. Biužo de la Pikonri pradėjo karines kampanijas prieš vidinio Alžyro gentis. Po pralaimėjimų 1842 m. prie [[Tlemsenas|Tlemseno]] ir 1843 m. Smalos mūšyje Abdelkaderas pasitraukė į [[Marokas|Maroką]]. Su naujai surinktomis pajėgomis jis 1844 m. pralaimėjo prancūzams [[Islio mūšis|Islio mūšyje]], po ko marokiečiai atsisakė jam padėti. 1845 m. jis pralaimėjo darlaimėjo vieną susirėmimą prie Sidi Brahimo ir vėl pasitraukė į Maroką. Susiderėjęs, kad jam bus leista pasitraukti iš Šiaurės Afrikos į [[Levantas|Levantą]], Abdelkaderas 1847 m. gruodį pasidavė prancūzams, tačiau pastarieji pažado netęsėjo ir iki 1852 m. įkalino jį Prancūzijoje, [[Po (Prancūzija)|Po]] pilyje ir vėliau [[Ambuazas|Ambuazo]] pilyje. Išlaisvintas [[Napoleonas III|Napoleono III]] Abdelkaderas keliavo į Osmanų imperiją ir 1855 m. apsigyveno [[Damaskas|Damaske]], kur 1860 m. apgynė krikščionių grupę nuo [[drūzai|drūzų]] ir [[maronitai|maronitų]] fanatikų, už ką Prancūzija apdovanojo jį [[Garbės Legiono ordinas|Garbės Legiono ordinu]]. Damaske jis domėjosi islamo filosofija, parašė kelias knygas. 1865 m. tapo [[masonai|masonu]], su kurių principais susipažino Prancūzijoje. Jis gaudavo nemenką pensiją iš Prancūzijos vyriausybės, kuri bandė išnaudoti jo įvaizdį alžyriečių paramos Prancūzijos kolonializmui propagandos tikslais. Abdelkaderas mirė 1883 m. gegužės 26 d. Damaske. Iš pradžių jis buvo palaidotas šalia savo mėgstamo filosofo [[Ibn al-Arabijus|Ibn al Arabijaus]] kapo. 1966 m. jo palaikai perkelti į Alžyrą. Alžyriečių jis laikomas nacionaliniu didvyriu. Jo kovų baltos ir žalios štandartas buvo adaptuotas į Alžyro nacionalinę vėliavą.