Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
== Vaikystėdfgdipfjgpidnbpifdjnbijnpifdjgpifdugb;lfkvpofdh;okgfnb;ogfhpogfm;ofgnbpijnbpifjg [9erjorimh [oijh [oerj omb[0įut 0[ejh0ėįųyž09iho[rihj0-ėį9horn9jh ==
== Vaikystė ==
*
Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo [[Tuberkuliozė|tuberkulioze]], visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. [[1912]]–[[1914]] m. I. Simonaitytė gydėsi [[Ungura|Angerburge]]. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
* „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, [[1971]] m. ▼
=== Autobiografinė trilogijahtr'lhk-0 uyj9ėyjopehktr;ojh ;lfgjh ;ortfko;tfimh ;ortij ;ifgmnbpirtj g0[ewijy-9įėūšųy u[h ===
== Klaipėda ==
[[Vaizdas:KlpDůmIevySimonaitytė.JPG|thumb|left|Namas Klaipėdoje, kuriame 1925 - 1931 m. kūrė]]
[[1921]] m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
== Kūryba ==
[[Vaizdas:Ieva Simonatyte Grave2.JPG|thumb|180px|Antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse ]]
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų. Emė ant dančio vakare
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo [[1936]] m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. [[1938]]–[[1939]] m. rašytoja gydėsi [[Šveicarija|Šveicarijoje]]. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno [[Kaunas|Kaune]]. Kaip puiki vertėja, jinai 1941 m. antisemitinį laikraštį "Į Laisvę" versdavo į vokiečių kalbą taip, kad vokiečiai cenzoriai kuo mažiau prikibtų. <ref>N.Būtautas "'Į Laisvę' verpetuose. Prisiminimai ir įspūdžiai iš spaudos darbo vokiečių okupacijoje." Draugas, Čikaga. Nr.225(334) 1981.09.26</ref>
Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. [[1968]] m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.
=== Romanai ===
* „Aukštujų Šimonių likimas“, [[1935]] m.,
* „Pavasarių audroj“, [[1938]] m.,
* „Vilius Karalius“, [[1939]] m.,
* „Be tėvo“, [[1941]] m.
* „Pikčiurnienė“, [[1953]] m.
=== Apsakymai ===
* „Apysakos“, [[1948]] m.,
=== Apysakos ===
* „Pikčiurnienė ir jos sesers“, [[1925]] m.,
▲* „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, [[1971]] m.
=== Autobiografinė trilogija ===
* „O buvo taip“, [[1960]] m.,
* „Ne ta pastogė“, [[1962]] m.,
|