|
[[1958]] – [[1970]] [[Lietuvos Muzikos Akademija|Lietuvos valstybinės konservatorijos]] Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo [[1969]] e. doc. pareigas. [[1964]] – [[1970]] Choro dirigavimo katedros vedėjas ir studentų choro studijos vadovas. Jis pirmasis chorą perskyrė į dvi dalis: studijų ir koncertuojantį. Pastarajame dainavo muzikalesni ir gerus balsus turintys studentai. Choro repertuarą papildė sudėtingesniais lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais, pagyvino jo koncertinę veiklą.
Nuo [[1977]] [[Šiauliai|Šiaulių]] pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, nuo [[1979]] docentas, [[1978]] – [[1981]] merginų choro „Pavasaris"„Pavasaris“ meno vadovas ir dirigentas. Merginas išmokė sudėtingesnių kūrinių, su jomis koncertavo [[Lietuva|Lietuvoje]] ir [[Lenkija|Lenkijoje]], dalyvavo [[1980]] respublikinėje dainų šventėje ir [[1981]] Baltijos respublikų studentų dainų šventėje „[[Gaudeamus]]-VIII" [[Ryga|Rygoje]]. [[1981]] – [[1983]] [[Lietuvos Muzikos Akademija|Lietuvos valstybinės konservatorijos]] Klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros docentas, vėliau e. prof. pareigas. [[1989]] – [[1992]] Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Muzikos katedros vedėjas, nuo [[1990]] profesorius, vadovavo muzikos mokytojų mišriajam chorui.
Nuo [[1992]] rudens [[Lietuvos muzikos akademija|Lietuvos muzikos akademijos]] Kauno fakulteto Choro dirigavimo katedros profesorius, [[1992]] – [[1994]] choro studijos vadovas – chorą parengė [[1941]] Pasaulio lietuvių dainų šventei [[Kaunas|Kaune]] ir [[Vilnius|Vilniuje]].
Nuo [[1995]] iki mirties – Muzikos pedagogikos katedros profesorius. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį gerų chorvedžių.
A. Arminas pirmasis Vilniaus moksleivių rūmuose subūrė vaikų chorą, keletą metų vadovavo Vilniaus medicinos darbuotojų moterų chorui. Respublikinių mokytojų namų meno mėgėjų jėgomis [[1960]] pastatė[[Jurgis Karnavičius|J. Karnavičiaus]] operą „Gražina"„Gražina“. [[1970]] – [[1973]] vadovavo Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų mišriajam chorui „Tauras"„Tauras“. [[1974]] – [[1979]] vadovavo Buivydiškių žemės ūkio technikumo moksleivių ir darbuotojų mišriesiems chorams. Keletą metų buvo Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos mišriojo choro vadovas. [[1983]] – [[1988]] Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro vyr. chormeisteris. Parengė daugelio klasikinių operų chorines scenas, į operų spektaklius kviesdavosi vyrų choro „Varpas" geresnius dainininkus.
[[1975]] – [[1993]] Vilniaus miesto vyrų choro „Varpas"„Varpas“ meno vadovas ir dirigentas. Kolektyvą išmokė sudėtingų [[Džiuzepė Verdis|G. Verdi]], [[Richardas Vagneris|R. Wagnerio]], [[Šarlis Guno|Ch. Gounod]], [[Johanas Bramsas|J. Brahmso]], F. Liszto, P. Ebeno, G. Ernesakso, K. Prosnako ir kitų autorių kūrinių, surengė daug koncertų [[Lietuva|Lietuvoje]], dainavo [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Jugoslavija|Jugoslavijoje]], Kuboje, [[Rusija|Rusijoje]], [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Čekoslovakija|Čekoslovakijoje]] ir kitur. Chorą parengė dainų šventėms ir chorų sąskrydžiams. [[1980]] ir [[1985]] respublikinių dainų švenčių konkursuose „Varpui"„Varpui“ pripažintas geriausio vyrų choro vardas [[Lietuva|Lietuvoje]], pirmųjų ir kitų prizinių vietų jis pelnė ir kituose respublikiniuose konkursuose. Kolektyvą parengė [[1990]] Lietuvos tautinei dainų šventei, padarė įrašų Lietuvos radijuje ir televizijoje. Paskutinį kartą A. Arminas „Varpui" dirigavo [[1996]] m. [[kovo 23]] d. Vilniaus universiteto didžiojoje auloje kolektyvo 40-mečio jubiliejiniame koncerte.
A. Arminas buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, choro dirigavimo valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas arba narys. [[1977]], [[1980]] ir [[1985]] respublikinių dainų švenčių dirigentas, [[1978]] ir [[1983]] respublikinių moterų ir vyrų chorų sąskrydžių [[Šiauliai|Šiauliuose]] dirigentas, [[1968]] ir [[1981]] Baltijos studentų dainų švenčių „[[Gaudeamus]]-IV"IV“ [[Vilnius|Vilniuje]] ir „[[Gaudeamus]]-VIII"VIII“ [[Ryga|Rygoje]] dirigentas, [[1990]] Lietuvos tautinės dainų šventės ir [[1941]] Pasaulio lietuvių dainų šventės [[Kaunas|Kaune]] ir [[Vilnius|Vilniuje]] dirigentas. Spaudoje paskelbė daug straipsnių, koncertų recenzijų, ypač mėgo rašyti kritikos straipsnius. Parašė ir išleido keletą brošiūrų chorų istorijos ir interpretacinio meno klausimais: „Lietuviškos choro literatūros užuomazgos ir raidos bruožai"bruožai“ ([[1984]]), „Lietuviškų chorų ištakos"ištakos“ ([[1988]]), „Kai kurios Tarybų Lietuvos chorų problemos"problemos“ ([[1989]]), „Iš chorvedybos dirigavimo praktikos"praktikos“ ([[1991]]). Buvo nuvykęs į JAV, surinko žinių apie dainininką Stasį Baranauską ir išleido nedidelę knygelę ([[1996]]). Taip pat surinko duomenų ir apie kitus garsius lietuvių dainininkus. [[1998]] išleista A. Armino knyga „Lietuvių chorai tautinės savimonės ir muzikinės kultūros žadintojai". A. Arminas vienas pirmųjų [[Lietuva|Lietuvoje]] chorvedžių [[1969]] apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją. Harmonizavo ir aranžavo dainas chorams. [[1980]] jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
==Šaltinis==
|
