Lietuvos miestas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Pakeista Žyma: Trynimas blanking Vizualus redagavimas |
S Reverted 1 edit by 89.117.205.197 (talk) to last revision by Lot-bot-as. (TW) Žyma: Anuliuoti |
||
Eilutė 3:
[[Vaizdas:VilniusCastle.svg|thumb|Vilniaus pilis]]
[[Vaizdas:Wilno 1934.jpg|thumb|Vilnius 1934 m.]]
'''Lietuvos miestas''' – kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. <ref>[http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=260140 LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnis]</ref>
== Istorija ==
Lietuvoje miesto užuomazgos (protomiestai) atsirado [[IX a.]] – [[X a.]] Dalis svarbesnių – [[Vilnius]], [[Kaunas]], [[Kernavė]], [[Merkinė]], [[Veliuona]] išaugo prie [[pilis|pilių]] iš [[priešpilis|priešpilių]] ir [[papilys|papilių]], kur kūrėsi amatininkai ir prekybininkai. [[LDK|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės]] krikščioniškoje dalyje tai buvo [[Gardinas]], [[Lyda]], [[Naugardukas]], [[VO|Vokiečių ordino]] valdžioje – [[Klaipėda]]. Daugelis mažesnių miestų buvo agrarinio pobūdžio, jų bendruomenės silpnos, todėl šie miestai funkcijomis (iš dalies) ir vaizdu (beveik) neatitiko tuometinio [[Vakarų Europa|Vakarų Europos]] miesto modelio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje tokie miestai atsirado tik po [[1387]] m., kai Vilniui buvo suteikta [[Magdeburgo teisė]]. Iš dalies dėl to kai kurie istorikai Lietuvos miestų pradžią atkelia į [[XIII a.]] – [[XIV a.]], ją sieja su valstybės atsiradimu ir krikščionybės įvedimu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės karai su Vokiečių ordinu ir jam pavaldžiu [[LO|Livonijos ordinu]] neigiamai veikė miestų plėtrą, bet jos nesustabdė. XIV a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, [[Maišiagala]], [[Trakai]], [[Punia]] ir [[Perloja]] – tai tik dalis tuo metu Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių. [[1323]] m. sostine įvardytas Vilniaus miestas.
== Teisinis statusas ==
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikotarpiu tikraisiais miestais Lietuvoje galima vadinti tik [[savivalda|savivaldos]] teises turėjusias gyvenvietes, kuriose funkcionavo jų rangą atitikusi administracinė struktūra – [[magistratas]]. Tačiau miestais buvo vadinamos ir tos gyvenvietės, kurios, neturėdamos teisinio pagrindo, vykdė valstybės požiūriu panašias funkcijas ([[Panevėžys]] ir [[Ukmergė]] buvo [[pavietas|pavieto]] centrai), ir tos, kurios formaliai turėjo savivaldą ir galėjo naudotis jos teisėmis, bet praktiškai to nesugebėjo daryti: dėl to jos menkai vykdė miestams būdingas ūkines funkcijas ir šiuo požiūriu gal net buvo mažiau reikšmingos už didesnius miestelius. Miesto požymis buvo tam tikro masto [[prekyba]] ir specializuoti [[amatai]]. Iš pradžių miestai tvarkėsi pagal [[paprotinė teisė|paprotinę teisę]], o nuo XIV a. – XV a. sandūros – pagal jiems suteiktas Magdeburgo (dažniausiai), kai kada – [[Kulmo teisė|Kulmo teises]] ([[Varniai]]).
Pirmasis dab. Lietuvoje savivaldos teises [[1254]] m. ar [[1258]] m. gavo Livonijos ordino įkurtas Memelis (Memelburgas, dab. Klaipėda), o tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje [[1387]] m. – Vilnius. [[1390]] m. Magdeburgo teisės buvo suteiktos [[Lietuvos Brasta]]i (dab. Brestas), [[1391]] m. – Gardinui.
Tolesnė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestų raida skirstytina į 3 pagrindinius etapus: nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio, nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos.
Pirmajame etape sumažėjo gynybinė ir padidėjo ūkinė miestų reikšmė; jie daugiausia formavosi savaimingai. [[1408]] m. Magdeburgo teises gavo Kaunas, apie [[1409]] m. – Trakai, apie [[1443]] m. – [[Veliuona]]. XV a.– XVI a. viduryje savivalda buvo sparčiai suteikiama ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštytei priklausantiems slavų miestams ([[Kijevas]], [[Polockas]], [[Vitebskas]], Smolenskas ir kitiems).
Miesto teises teikė Lietuvos didysis kunigaikštis, tuo rūpinosi ir didikai, kurių žemėse kūrėsi ir augo miestai. Miestų savivaldos organas buvo magistratas ([[burmistras]] ir tarėjai, kurie posėdžiavo [[rotušė]]se), miestiečių bylas sprendė [[suolininkų teismas]], valdovui priklausančiuose miestuose valdovas skyrė vietininką – vaitą. Didikai ir dvasininkai miestuose turėjo [[jurisdika]]s, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra; tai iš dalies stabdė miestų augimą. Nuo XV a. pabaigos miestams ir miesteliams buvo teikiamos ir prekybos privilegijos.
XVI a. viduryje dab. Lietuvoje (be [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]]) miestų savivaldos teises turėjo 7–12 gyvenviečų. Vėliau jas gavo ne tik senieji, bet ir naujai kuriami (daugiausia [[Užnemunė]]je ir Šiaurės Lietuvoje, t. y. per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nuniokotose teritorijose). Miestai diferencijavosi pagal administracinę reikšmę ([[vaivadija]], [[apskritis]] ir [[valsčius]]) ir dydį. Nedideli miestai mažai kuo skyrėsi nuo miestelių, kurie teisiniu požiūriu neturėjo miesto teisių. Miesto pirkliai turėjo gerus prekybos ryšius su kitomis [[valstybė]]mis ir tolimesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestais, bet juose buvo didesnis socialinis susiskaidymas. XV a. – XVI a. iš pirklių ir turtingųjų amatininkų susidarė miestiečių luomas. Didieji miestai (Vilnius, Gardinas, Trakai, Kaunas, [[Kėdainiai]]) buvo daugiataučiai – be lietuvių, juose gyvavo [[rusai]], [[lenkai]], [[žydai]], [[vokiečiai]], [[totoriai]], [[karaimai]].
== Miestų plėtra ==
Per [[1553]]–[[1557]] m. [[Valakų reforma|Valakų reformą]] miestų žemės išmatuotos sklypais ([[posesija]]). Miestiečiai žemės savininkams mokėjo [[činšas|činšą]], už prekybos ir propinacijos (gėrimų gamybos) teises – mokesčius. Reforma skatino žemės ūkio našumą ir miestų prekybos galimybes, dėl to privilegijų teikimas paspartėjo, miestų gausėjo. [[XVI a.]] antroje pusėje – [[XVII a.]] pirmoje pusėje dab. Lietuvos teritorijoje miesto teisės suteiktos 20–27 gyvenvietėms.
Per Valakų reformą miestai pradėti pertvarkyti pagal stačiakampį planą (Kaunas ir [[Jurbarkas]] – dar [[1540]] m.). Aplink taisyklingas aikštes telkėsi visuomeninis ir ūkinis miestų gyvenimas – daugelyje miestų aikščių stovėjo rotušės, aplink – parduotuvės, [[smuklė]]s. XVI a. viduryje išsiplėtė ir toliau diferencijavosi amatai. Kūrėsi [[cechas|cechai]] – XVI a. antrojoje pusėje Vilniuje jų veikė pora dešimčių, po kelis arba keliolika – Kaune, Trakuose, Kėdainiuose, Lietuvos Brastoje, [[Luckas|Lucke]], Gardine.
Per XVII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės – Lenkijos karus su [[Rusija]] ir [[Švedija]] Lietuvos miestai ir miesteliai buvo nuniokoti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė vidutiniškai neteko 39 %, [[Vilniaus vaivadija]] net 59 % jų gyventoją. Atkuriant miestus dažnai nesilaikyta ankstesnio plano. Įsigalėjo savaiminės ir planingos statybos samplaika. Po karų miestai atsikūrė labai lėtai. [[1660]]–[[1700]] m. savivaldos teisės nepatvirtintos nė vienai naujai gyvenvietei, bet daugeliui buvusiųjų pakartotos. Dar didesnių nuostolių miestams padarė [[1700]]–[[1721]] m. [[Šiaurės karas]], [[maras|maro]] epidemija, badas.
Tik nuo [[XVIII a.]] vidurio miestai pradėjo atsigauti. [[1776]] m. panaikinus daugelio sumenkusių miestų savivaldą, ji palikta 11. Pagal [[1791]] m. [[balandžio 18]] d. priimtą Magdeburgo teise pagrįstą miestų įstatymą [[1791]]–[[1792]] m. savivalda atkurta 42, pirmą kartą suteikta 18 miestų.
[[1795]] m. didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės prijungus prie Rusijos imperijos, nuo [[1808]] m. miestai buvo tvarkomi pagal jos įstatymus. Magistratus pakeitė [[miesto dūma|miestų dūmos]]. Miesto teisės buvo paliktos gubernijų ir apskričių centrams, kai kurie kiti savivaldą turėję prekybos ir amatų (pramonės) centrai jas išsikovojo, keliems buvo suteiktos ir vadinamosios neetatinio miesto teisės ([[Šeduva]]). Iki XIX a. vidurio planingo formavimo prielaidas įgijo keliolika gyvenviečų. Statyba vyko pagal Rusijos imperijoje veikusius projektavimo nuostatus ir principus, kurie dažnai neatitiko kapitalistinio miesto funkcijų kaitos.
== Urbanizacijos pradžia ==
[[XIX a.]] pirmoje pusėje miestų plėtrą Lietuvoje skatino plentų tiesimas. XIX a. trečiame – ketvirtame dešimtmetyje miestuose pradėjo kurtis [[pramonė]], kuri išaugo septintame – devintame dešimtmetyje nutiesus [[geležinkelis|geležinkelius]]. Vilnius ir Kaunas (mažiau [[Šiauliai]] ir Panevėžys) tapo pramonės centrais. Keitėsi miestų bendruomenė. Prie geležinkelio stočių išaugo gyvenvietės, ilgainiui tapusios miestais ([[Naujoji Vilnia]], [[Pabradė]], [[Švenčionėliai]], [[Kaišiadorys]], [[Mažeikiai]]). Nuošaly nuo magistralinių kelių atsidūrę kai kurie senieji miestai (Varniai, Merkinė, Punia, [[Žiežmariai]]) netgi turėję Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės savivaldą, ėmė nykti ir tapo miesteliais. Septintame – dešimtame dešimtmetyje dvigubai padaugėjo miestų gyventojų. Nuo XIX a. vidurio miestus sujungė [[telegrafas|telegrafo]], XIX a. pabaigoje pradėtos tiesti ir [[telefonas|telefono]] linijos, atsirado [[elektra|elektros]] apšvietimas, kai kur ir [[kanalizacija]].
Gubernijų ir apskričių miestai buvo formuojami pagal projektinius planus. Po [[1905]]–[[1907]] m. revoliucijos pagyvėjo politinis ir kultūrinis miestų gyvenimas. Vilnius, Kaunas ir [[Marijampolė]] tapo svarbiausiais tautinio judėjimo centrais – veikė lietuvių politinės partijos, draugijos, spaustuvės.
== Nepriklausomybės laikotarpis ==
Per Pirmąjį pasaulinį karą ([[1914]]–[[1918]] m.) miestai smuko, sumažėjo gyventojų. [[1918]] m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę [[1920]]–[[1940]] m. Miestai buvo skirstomi į apskrities (daugiau kaip 10 000 gyventojų, vėliau jie vadinti I eilės) ir valsčiaus centrus (daugiau kaip 3000 gyventojų, dalis jų vėliau vadinti II eilės). Nuo [[1931]] m. pirmųjų buvo 10, kitų –21. Miestuose veikė [[savivaldybė]]s, jas sudarė miestų tarybos ir miestų valdybos, Klaipėdos krašte – magistratai. [[1924]] m. susikūrė [[Lietuvos miestų sąjunga]], [[1939]] m. jai priklausė 29 miestai. Per [[1922]]–[[1928]] m. dvarų parceliaciją skyrus tuščių žemės plotų, dalis miestų buvo išplėsti ir planingai formuojami.
Nuo [[1929]] m. miestuose nugriauta daug susidėvėjusių pastatų. Plečiamose miestų dalyse daugiausia buvo statomi 1–2 aukštų namai, centruose – 2–4 aukštų pastatai. Iškilo ir modernios architektūros objektų, daugausia Kaune. [[1928]]–[[1938]] m. Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės centruose įrengtas [[vandentiekis]] ir kanalizacija. Miestuose plėtėsi lengvoji ir maisto pramonė. [[1920]]–[[1940]] m. ypač išaugo laikinoji sostinė Kaunas – svarbiausias administracijos, pramonės, kultūros ir politinio gyvenimo centras, mažiau – Šiauliai ir Panevėžys. Lenkijos valstybės periferijoje buvęs Vilnius beveik nedidėjo. [[1940]] m. dab. Lietuvos teritorijoje buvo 34 miestai.
== Urbanizacija ==
[[Antrasis pasaulinis karas]] miestams padarė daug nuostolių. Sugriauta 40 % Vilniaus, 60 % Klaipėdos, 85 % Šiaulių pastatų, sunaikinti daugumos miestų strateginiai objektai – tiltai, stotys, [[elektrinė]]s, svarbiausios įmonės. [[1946]]–[[1949]] m. [[LTSR]] miesto teisės suteiktos 54 miestams: respublikinio pavaldumo – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams ([[1950]]–[[1953]] m. jie buvo sričių centrai) ir Panevėžiui, kitiems – apskrities. Nuo [[1950]] m. visi apskričių miestai ir 33 didesni miesteliai, ankstesnių valsčių centrai, tapo rajonų centrais, vėliau įvairiu laikotarpiu jiems suteiktos rajono pavaldumo miestų teisės.
Nuo XX a. penkto dešimtmečio ir šešto dešimtmečio pradžioje plečiant pramonę, didėjo miestų gyvenamasis fondas (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje); kūrėsi atvykėliai iš [[TSRS]], o Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – nemažai nuo kolektyvizacijos ir trėmimų pasitraukusių kaimo gyventojų. Nuo šešto dešimtmečio kuriant sunkiąją ir plečiant lengvąją pramonę, realūs kai kurių miestų augimo tempai pralenkė planuotuosius, [[XX a.]] septintame dešimtmetyje miestuose jau buvo daugiau gyventojų negu kaimuose. [[1955]] m. prasidėjo industrinė gyvenamųjų namų statyba, nuo [[1959]] m. – blokinių. Nuo XX a. septinto dešimtmečio buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai ir mikrorajonai, kuriamos pramonės zonos. [[1961]]–[[1976]] m. daugelyje miestų įvestos gamtinės dujos. Pagal vieningąją apgyvendinimo sistemą nuo XX a. septinto dešimtmečio pabaigos daugiausia didėjo 5 regionų centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kiti 5 (Alytus, Jurbarkas, Marijampolė, [[Telšiai]] ir Utena) – mažiau. [[1989]] m. buvo 92 miestai, iš jų 11 respublikos ir 81 – rajono pavaldumo, ir 22 miesto tipo gyvenvietės.
== Miestų raida atkūrus nepriklausomybę ==
[[1990]] m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daugelį miestų įmonių, daugiausia karinės pramonės ir orientuotų į TSRS rinką, ištiko krizė, atsirado [[nedarbas]]. Dalis miestų gyventojų išvyko į užsienį, nemažai grįžo į kaimus arba persikėlė į užmiesčius. Miestų gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo, o dalis mažųjų miestų – buvę rajonų centrai, ėmė nykti. Labiausiai sumažėjo Kauno gyventojų – nuo 418,1 tūkst. [[1989]] m. iki 378,9 tūkst. [[2001]] m., Vilniaus – nuo 576,6 tūkst. [[1989]] m. iki 542,2 tūkst. [[2001]] m. [[1991]]–[[2001]] m. miestų gyventojų dalis Lietuvoje taip pat sumažėjo nuo 68,5 % iki 66,9 %. Po [[1994]] m. administracinės teritorinės reformos 10 miestų tapo apskričių, 60 – rajonų ir miestų savivaldybių centrais.<ref>{{VLE|XV|53-55|[[Algimantas Miškinis]]|Lietuvos miestas}}</ref>
== Miestas Lietuvos Respublikoje ==
Miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka derinant kiekybinius ir kokybinius požymius. Pagal Lietuvos Respublikos Teritorijos vienetų ir jų ribų įstatymą ([[1994]] m.) miesto pagrindiniai požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3000), kompaktiškas užstatymas (2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse).
Miestų tinkle vyrauja maži miestai, atliekantys regionines ir vietines gyventojų aptarnavimo funkcijas. Labiausiai specializuoti miestai buvo sukurti TSRS okupacijos metais prie pramonės įmonių ([[Naujoji Akmenė]]), durpynų ([[Ežerėlis]], [[Baltoji Vokė]]), elektrinių ([[Elektrėnai]], [[Visaginas]]). Savitą miesto statusą įgavo didelės ir tuomet mažai urbanizuotos kurortinės pajūrio vietovės ([[Neringa]], [[Palanga]]). Didieji miestai (ir [[Alytus]]) yra išplėtoti regioniniai centrai. Vilnius atlieka tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio regiono centro funkcijas.
Lietuvos miestams būdinga plačių suburbanizacijos zonų plėtra ir vidinė sandaros transformacija prisitaikant prie rinkos ekonomikos sąlygų, gyvensenos kaitos ir naujų gyvenimo kokybės poreikių. Lietuvos miestų tinklas teritoriniu požiūriu yra tolygus ir gana stabilus; šiuo požiūriu išsiskiria sostinė Vilnius ir industriniai centrai Mažeikiai ir Visaginas, esantys šalies pakraščiuose.
Hierarchiniu požiūriu Lietuvai būdingas dviejų didžiausių miestų atotrūkis nuo kitų vidutinių miestų ir mažų miestų gausa. [[XXI a.]] pradžioje Lietuvos miestų tinklas patyrė funkcinių, struktūros, hierarchijos transformacijų; didėja miestų pasiskirstymo tolygumas pagal rango ir dydžio taisyklę, mažėja mažiausiųjų miestų skaičius. Vyksta miestų teritorijų struktūrinė kaita, savivaldybės statusą turintys miestai kartais sujungiami su gretimomis teritorijomis ir jų gyvenvietėmis.
Lietuvoje nėra didelių aglomeracįjų, bet dėl priemiestinių zonų plėtros formuojasi monocentrinės gyvenviečų aglomeracijos didžiųjų miestų pagrindu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyventojų tankumas 2000–4400 žmonių/km², vidutiniuose – 1800 žmonių/km². Mažiausias tankumas kurortuose, turinčiuose miesto statusą iki 100 žmonių/km².<ref>{{VLE|XV|52|[[Ričardas Baubinas]]|Lietuvos miestas}}</ref>
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
| |||