Klaipėdos kraštas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kaip istorinė sritis Klaipėdos kraštas atsirado [[1919]]  m., kai [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] [[Lenkija|Lenkijos]] atstovas iš pradžių pareikalavo [[M. Lietuva|Mažąją Lietuvą]] sujungti su Didžiąja ir abidvi kartu prijungti prie Lenkijos, bet [[kovo 3]] d. memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti [[Antantė]]s didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas buvo priimtas.<ref>{{TLE|2|||Klaipėdos kraštas}}</ref>

[[Versalio taikos sutartis]] [[1919]]  m. numatė kraštą atskirti nuo [[Vokietija|Vokietijos]], jį laikinai perduoti [[D. Britanija|Didžiosios Britanijos]], [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Italija|Italijos]] ir [[Japonija|Japonijos]] žinion; [[Nemunas|Nemuną]] nuo [[Gardinas|Gardino]] iki žiočių internacionalizuoti. Iki sutarties ratifikavimo Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos globoje, vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe ({{de|Freistaat}}) arba kad jis liktų Vokietijos dalis. [[1920]]  m. [[sausio 10]] d. įsigaliojus taikos sutarčiai, [[vasario 12]] d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš [[Klaipėda|Klaipėdos]].

Taigi, Klaipėdos kraštas sukurtas [[1919]]  m. [[birželio 28]] d. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais atskyrus šiaurinę [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsijos]] dalį nuo [[Vokietija|Vokietijos]]. Apėmė 2848  km² (be vidaus vandenų  – 2416 km²) teritoriją. Pietinė riba buvo [[Nemunas|Nemuno upė]], rytinė maždaug sutapo su [[1422]]  m. [[Melno taika|Melno sutartimi]] nustatyta siena tarp [[LDK]] ir [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]]. [[1925]]  m. krašte gyveno 141 645, [[1939]]  m.  – 153 793 gyventojai. [[1925]]  m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių, dar 24,2 proc. krašto gyventojų užsirašė esą [[klaipėdiškiai]].

Pagal [[Versalio taikos sutartis|Versalio sutartį]], krašto administravimas turėjo pereiti [[Antantė|sąjunginių valstybių]] žinion. Antantės vardu jį valdė [[Prancūzija]]. Iki oficialaus perėmimo kraštą administravo Vokietijos vyriausybės įgaliotinis grafas [[Wilhelm Lambsdorff|V. Lambsdorfas]]. [[1920]]  m. [[vasario 15]] d. krašto valdymą perėmė Prancūzijos paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. [[Dominique Joseph Odry|D. Ž. Odri]]. [[1921]]  m. [[gegužės 1]] d. nauju vyriausiuoju komisaru tapo [[Gabriel Petisné|Žanas Gabrielis Petisnė]]. Kraštą valdė direktorija, kurios pirmininku tapo buvęs [[Klaipėda|Klaipėdos]] vyr. burmistras [[Arthur Altenberg|A. Altenbergas]], nuo [[1921]]  m. [[rugpjūčio 6]] d.  – [[Vilius Steputaitis]] ir 20 narių Valstybės taryba, kuriai vadovavo vyr. komisaras. Klaipėdos kraštas buvo suskirstytas į:

[[FileVaizdas:Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos - Šilutėje.jpg|thumb|left|250px|Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos - – Šilutėje]]

[[Vaizdas:Klaipeda Region Flag.svg|thumb|250px|[[1920]]  m. patvirtinta Klaipėdos krašto vėliava]]

[[1920]]–[[1923]]  m. dėl politinės krašto ateities susikirto [[Lenkija|Lenkijos]], Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Dar [[1919]]  m. [[liepos 16]] d. susirinkę 107 viso krašto politiniai veikėjai sušaukė steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo parengti atskiros Klaipėdos krašto valstybės konstituciją. Vadinamojo ''Freistaato'' (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos, Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis [[Gdanskas|Dancigo]] miestas, prižiūrimas [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]]. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte. ''Freistaato'' idėja buvo nukreipta ir prieš galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro: ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Su Petisné žinia dešiniosios jėgos [[1921]]  m. [[gruodžio 1]] d. įkūrė ''Freistaato talkininkų sąjungą'', kurios esminis uždavinys buvo įvairiais būdais skleisti krašte ''Freistaato'' privalumus. Idėjos šalininkų [[1921]]  m. [[gruodžio 15]] d. surengtame neoficialiame Klaipėdos krašto [[plebiscitas|plebiscite]] šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54492 gyventojai iš 71856).

Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uoste kontrolės svertų, per jį eksportuoti savo produkciją, be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos. [[1921]]  m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o [[1922]]  m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai suvokė [[Ernestas Galvanauskas|Ernesto Galvanausko]] vyriausybė. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. [[1921]]  m. Lietuva taip pat įsteigė Klaipėdoje konsulatą, dar [[1920]]  m. kovą, spaudžiant Lietuvai, [[lietuvininkai|lietuvininkų]] veikėjai [[Erdmonas Simonaitis]] ir Mikelis Reidys buvo priimti į Klaipėdos krašto direktoriją. Suradusi savo kampanijai atramą lietuvininkų terpėje, [[1922]]  m. vyriausybė Klaipėdos krašte pradėjo aktyviau propaguoti susijungimo su Lietuva idėją, o slaptas Užsienio reikalų ministerijos fondas per konsulatą Klaipėdoje finansavo lietuvininkų politikų, palankiai žiūrinčių į susijungimą su Lietuva, veiklą. Prastėjant ekonominei situacijai Klaipėdos krašte, Galvanausko vyriausybė vykdė spaudimą, neleisdama įvežti į kraštą maisto produktų, o derybose nuolat reikalavo nukelti muitų sieną su Vokietija prie Nemuno. Tuo būdu, Lietuva, panašiai kaip Lenkija, siekė paveikti klaipėdiškių opiniją, diskredituoti ''Freistaato'' šalininkus ir įgauti kuo daugiau susijungimo su Lietuva rėmėjų.

[[FileVaizdas:Немецкие войска в Клайпеде, март 1939.jpg|thumb|250px|right|Vokietijos kariuomenė Klaipėdos uoste. 1939  m. kovo mėn.]]

[[1922]]  m. [[Ambasadorių konferencija]] Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė ''Jules Laroche'', kuris, labiau paveiktas ''Freistaato'' idėjos šalininkų, jau [[1923]] [[sausio 10]] d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Sovietų Rusijos]] paramą, per visuomeninę organizaciją [[Lietuvos šaulių sąjunga]] ir Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų [[Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas|''Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą'']] organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį [[Klaipėdos sukilimas|''Klaipėdos sukilimą'']] ([[1923]]  m. [[sausio 10]]-[[sausio 15|15]] d.). Tačiau po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo, Lietuva sutiko, kad Klaipėdos prijungimo jėga legalizavimas neįvyktų, o vietoj to kraštas būtų perduotas Lietuvai iš sąjungininkų rankų. [[Ambasadorių konferencija]], atsižvelgdama į Lietuvos nuolaidas, [[1923]]  m. [[vasario 17]] d. sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte, bet tik jei sutiktų su sąjungininkų iškeltomis autonomijos sąlygomis. Jos numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus Klaipėdoje, be to, autonomijos sąlygas reglamentuosiančią konvenciją turėjo parengti pati Ambasadorių konferencija. Galvanausko vyriausybė, kaip tai ir numatė sąjungininkai, [[kovo 13]] d. pripažindama šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytus saugiklius. Tačiau [[kovo 24]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]] prasidėjusiose derybose dėl konvencijos Lietuvos diplomatams galiausiai pavyko išvengti daugelio Lenkijos interesus tenkinančių punktų įrašymo į konvenciją (šiai sėkmei buvo palanku tai, kad nuo [[1923]]  m. vidurio vis labiau komplikavosi Prancūzijos ir Britanijos santykiai). [[Klaipėdos konvencija]] buvo pasirašyta [[1924]]  m. [[gegužės 8]] d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių konferencijos valstybių.

Nuo [[1923]]  m. [[vasario 19]] d. iki [[1939]]  m. [[kovo 22]] d. Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais, kuriuos reglamentavo Konvencija, priklausė Lietuvos Respublikai. Tačiau Lietuvos bandymai integruoti Klaipėdos kraštą nebuvo sėkmingi. Autonominės vietinių gyventojų renkamos krašto institucijos (direktorija, [[Klaipėdos krašto seimelis|seimelis]]) Lietuvos veiksmus dažnai traktavo kaip kišimąsi į jų kompetenciją, todėl įtarė Lietuvą siekiant peržengti autonomijos ribas ir visiškai prijungti Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė, nesuprasdama galimo skubotos integracijos pavojaus, įtarė krašto institucijas bandymu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos. Tokiam įtarimui buvo palankus ir gana atviras Vokietijos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus maždaug nuo [[1930]]  m. Todėl Lietuvos valdymas Klaipėdos krašte politiškai buvo nepaprastai įtemptas, o kraštas tarpukariu tapo vienu iš Europos konfliktinių židinių.

Lietuva faktiškai pralaimėjo [[1925]]  m. kilusį bažnytinį ginčą, kai Klaipėdos krašto [[Evangelikai liuteronai|evangelikų liuteronų]] bažnyčią norėta įjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Vietinė liuteronų bažnyčia liko autonomine Rytų Prūsijos bažnytinės provincijos dalimi. Prieš pat III seimelio rinkimus, [[1930]]  m., Lietuva pakeitė ''Rinkimų įstatymą'' ir sukėlė negatyvią Klaipėdos krašto institucijų ir Vokietijos reakciją. Šis Vokietijos įsikišimas po to veikusių direktorijų, atrodo, buvo suvoktas kaip bandymas susigrąžinti įtaką prarastose teritorijose, todėl beveik visos vėliau dirbusios direktorijos jau atvirai priešinosi krašto integracijai į Lietuvos valstybę. [[1932]]  m. [[vasario 6]] d. [[Klaipėdos krašto gubernatorius|gubernatoriui]] [[Antanas Merkys|Antanui Merkiui]] atstatydinus direktorijos pirmininką OttoOtą Böttcher'įBėčerį iš pareigų, Vokietija, apeliuodama į esą neteisėtus Lietuvos veiksmus, pasiekė, kad Lietuvai būtų iškelta byla [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungoje]]. Tarptautinis Tautų sąjungos HaagosHagos tribunolas, svarstęs bylą dėl [[Klaipėdos konvencija|Klaipėdos krašto statuto]] pažeidimo, [[1932]]  m. [[rugpjūčio 11]] d. paskelbė verdiktą, kuriuo iš esmės apgynė Lietuvos veiksmus. Šis Lietuvos laimėjimas demonstravo, kad ji veikė teisėtomis priemonėmis. Todėl kai [[1933]]  m. [[Adolfas Hitleris]] buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, ir Klaipėdos krašte prasidėjo agresyvus pronacistinis judėjimas, Lietuva drąsiai veikė bandydama jį pažaboti. [[1934]]–[[1935]]  m., kai krašto pronacistinių organizacijų veikėjai buvo teisiami Kaune ([[Neumanno-Sasso byla]]), buvo didžiausios įtampos krašte metai. Visgi maždaug nuo [[1936]]  m. Lietuva akivaizdžiai ėmė nuolaidžiauti stiprėjančiai Vokietijai. Nuo [[1936]]  m. pabaigos buvo [[amnestija|amnestuota]] dauguma NeumannoNoimano-SassoSaso byloje nuteistųjų veikėjų. Gubernatoriaus paskyrimą ėmė lemti konsultacijos su Vokietija, po Vokietijos spaudimo [[1938]]  m. [[lapkričio 1]] d. prezidentas [[Antanas Smetona]] privalėjo atšaukti karo padėtį Klaipėdos krašte.

[[1939]]  m. [[kovo 20]] d. Lietuvos užsienio reikalų ministras [[Juozas Urbšys]] gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro [[Joachim von Ribbentrop|Joachimo fon RibbentropoRibentropo]] ultimatumą. Vokietija pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo šį reikalavimą priimti. Vėlyvą [[1939]]  m. [[kovo 22]] d. vakarą Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje [[Kazys Škirpa]] pasirašė penkių straipsnių Vokietijos-Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. [[1939]]  m. [[kovo 23]] d. pagal iš anksto paruoštą planą Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Hitlerio įsakymu, iki [[1939]]  m. [[gegužės 1]] d. kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos Reicho administracinę bei juridinę sistemą. [[1945]]  m. pradžioje kraštą užėmė [[Raudonoji armija]], jis prijungtas prie Lietuvos TSR.

Administraciniu-teritoriniu požiūriu apskričių ir valsčių tinklas buvusiame Klaipėdos krašte egzistavo iki [[1948]]  m., kai Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių valsčiai buvo padidinti. Pagal dabartinį ([[2008]]  m.) administracinį-teritorinį suskirstymą Klaipėdos kraštas apima dalį [[Jurbarko rajonas|Jurbarko rajono]], dalį [[Klaipėdos rajono savivaldybė|Klaipėdos rajono]], dalį [[Kretingos rajonas|Kretingos rajono]], dalį [[Palanga|Palangos savivaldybės]], dalį [[Šilutės rajono savivaldybė|Šilutės rajono]], dalį [[Tauragės rajonas|Tauragės rajono]], visą [[Klaipėdos miesto savivaldybė|Klaipėdos]] ir [[Neringos savivaldybė|Neringos]] miestų savivaldybių bei [[Pagėgių savivaldybė]]s teritoriją.