Venera (planeta): Skirtumas tarp puslapio versijų

26 856 baitai pašalinti ,  prieš 1 metus
Papildzioau informacija
(Atšauktas naudotojo 84.15.186.255 (Aptarimas) darytas keitimas 5534197)
Žyma: Anuliuoti
(Papildzioau informacija)
Žymos: Vizualus redagavimas blanking Pakeista Žyma: Trynimas
: ''Šis straipsnis apie Saulės sistemos planetą. Romėnų mitologijoje meilės deivė [[Venera (mitologija)]].''
{{planeta|Venera|[[Vaizdas:Venus-real color.jpg|250px|]]|108 208 926|0,723 331 99|107 476 002|108 941 849|0,0068|224,701 51 d.|583,92 dienos|35,1|35,259|34,784|12 103,7|4,60×10<sup>8</sup>|9,28×10<sup>11</sup>|4,8685×10<sup>24</sup>|5,24|8,87|10,4|243,6 d.|6,52 km/h|3,394|228|737|773|0|9,3|-|[[Anglies dioksidas]]|~96,5 %|[[Azotas]]|~3,5 %|[[Sieros dioksidas]]|0,015 %|[[Argonas]]|0,007 %|[[Vanduo|Vandens]] garai|0,002 %|[[Anglies monoksidas]]|0,0017 %|[[Helis]]|0,0012 %|[[Neonas]]|0,0007 %}}
<br />
'''Venera''' (sen. lietuvių pavadinimai: '''Aušrinė, Vakarinė''') – antroji pagal atstumą nuo Saulės [[planeta]] (tarp [[Merkurijus (planeta)|Merkurijaus]] ir [[Žemė]]s). Po [[Mėnulis|Mėnulio]] tai – antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki –4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį.
 
[[Planeta|Planetos]] vardas siejamas su [[Romėnų mitologija|romėnų]] grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų [[Afroditė|Afroditei]]. Lietuviai ją laikė [[Saulė (mitologija)|Saulės]] dukromis [[Aušrinė|Vakarine]] ir [[Aušrinė|Aušrine]].
 
Venera – vidinė [[Saulės sistema|Saulės sistemos]] [[planeta]] ir, žiūrint iš [[Žemė]]s, nuo [[Saulė]]s niekad nenutolsta toliau nei 47,8°. Ši [[planeta]], turinti kietą dangą, kartais dar vadinama [[Žemė]]s seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo. Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai [[šviesa|šviesą]] atspindintis [[debesis|debesų]] sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus. [[Veneros atmosfera]] yra tankiausia iš [[Žemė]]s tipo planetų, ją sudaro daugiausia [[anglies dioksidas]], o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei [[Žemė]]je.
 
Veneros paviršiaus žemėlapiai pradėti sudarinėti tik prieš 20 metų. Paviršiuje aptinkami vulkaninio aktyvumo požymiai ir gali būti, kad Veneros [[Ugnikalnis|ugnikalniai]] iki šiol yra aktyvūs.
 
== Struktūra ==
[[Vaizdas:Venus Earth Comparison.png|thumb|left|250px|Veneros ir [[Žemė]]s palyginimas]]
Venera yra viena iš keturių [[Saulės sistema|Saulės sistemos]] planetų, turinčių kietą, uolėtą paviršių. Pagal dydį ir masę ji labai artima [[Žemė|Žemei]]: skersmuo tik 650 km mažesnis nei [[Žemė]]s, o masė sudaro 80 % [[Žemė]]s masės. Nepaisant to, kiti parametrai ties paviršiumi net labai skiriasi lyginant su Žemės, pavyzdžiui, vien dėl tankios [[anglies dioksidas|anglies dioksido]] atmosferos.
 
=== Vidinė sandara ===
 
Apie Veneros vidinę sandarą žinoma ganėtinai mažai, tačiau, kaip ir kitos panašios [[Planeta|planetos]], ji turi [[Planetos branduolys|branduolį]], [[planetos mantija|mantiją]] ir plutą. Pluta, manoma, yra plonesnė nei [[Žemės pluta|Žemės]] (apie 16 km), po ja – [[planetos mantija|mantija]], siekianti iki 3224~3245 km, o dar giliau – metališkas 14 g/cm³ [[tankis|tankio]] [[Planetos branduolys|branduolys]].
 
=== Paviršiaus geologija ===
 
[[Vaizdas:Map_of_Venus.png|thumb|righ|250px|Veneros topografinis planas, sudarytas „[[Pioneer Venus]]“ misijos metu (Merkatoriaus projekcija)]]
 
Beveik visame Veneros paviršiuje pastebimi vulkaninio aktyvumo požymiai. Apskritai Veneroje yra keletą kartų daugiau [[ugnikalnis|ugnikalnių]] nei Žemėje, taip pat 167 gigantiški ugnikalniai, kurių skersmuo didesnis nei 100 km (Žemėje toks ugnikalnių kompleksas tik 1).
 
Veneroje yra keletas zonų, kur akivaizdžiai veikia ugnikalniai. Vykdant rusų „Veneros“ kosminę programą, „[[Venera 11]]“ ir „[[Venera 12]]“ zondai užfiksavo nuolatinius [[žaibas|žaibų]] srautus, o nusileidusi „Venera 12“ įrašė net [[perkūnija|perkūnijos]] griausmą. Tačiau visais žaibavimo atvejais Veneroje kritulių nefiksuota, o spėjama, kad pelenų išmetimas ugnikalniams išsiveržiant sukelia žaibavimą. Dar vienas akivaizdus ugnikalnių veiklos požymis nustatytas matuojant [[sieros dioksidas|sieros dioksido]] [[koncentracija|koncentraciją]] atmosferoje, tarp [[1978]] ir [[1986]] m. buvo aptikta nemažai šios medžiagos.
 
Planetos paviršiuje yra maždaug 1000 netolygiai pasiskirsčiusių [[Smūginis krateris|smūginių kraterių]]. Kituose kraterių turinčiuose paviršiuose, kaip [[Žemė]] ir [[Mėnulis]], pagal kraterius galima nustatyti paviršiaus [[erozija|eroziją]]. Mėnulyje kraterių nykimas (erozija) veikiamas beveik vien tik vėlesniais susidūrimais ir kraterių susidarymu, o Žemėje jie nyksta dėl [[vėjas|vėjo]] ir [[lietus|lietaus]] erozijos. Veneroje apie 85 % paviršiaus yra išlikę beveik kaip pradiniai. Pagal kraterių kiekį ir jų gerą būklę sprendžiama, jog planetos dabartinis kietasis paviršius susiformavo maždaug prieš 500 milijonų metų.
 
Veneros kraterių dydis labai nevienodas – nuo 3 iki 280 km skersmens. Kraterių, mažesnių nei 3 km skersmens, nepastebėta. Manoma, kad dėl tokios tankios planetos atmosferos mažesni kūnai tiesiog nepasiekdavo planetos paviršiaus arba jų [[kinetinė energija]] sumažėdavo tiek, kad smūgis nebūdavo pakankamas išmušti kraterį.
 
=== Atmosfera ===
{{main|Veneros atmosfera}}
[[Vaizdas:Venuspioneeruv.jpg|thumb|right|250px|Veneros debesų struktūra]]
[[Vaizdas:Venusatmosphere2.GIF|250px|right]]
Venerą gaubia išskirtinai tanki atmosfera, susidedanti daugiausia iš [[anglies dioksidas|anglies dioksido]] ir daug mažesnio [[azotas|azoto]] kiekio. Atmosferos [[slėgis]] ties planetos paviršiumi yra lygus tam, kuris Žemėje būna 1 km vandenyno gylyje. Dėl neįprastai didelio anglies dioksido kiekio atmosferoje, planetoje vyksta stiprus „[[šiltnamio efektas]]“, dėl kurio paviršiaus [[temperatūra]] pakyla iki 730 [[Kelvinas|K]].<ref>Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. ''Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei.'' Vilnius: Logotipas, 2009, 231 p. ISBN 978-5-430-05444-1.</ref> Dėl to planetos paviršiaus temperatūra yra net aukštesnė nei [[Merkurijus (planeta)|Merkurijaus]], nors Venera yra dvigubai toliau nuo Saulės ir gauna tik ketvirtį to Saulės švytėjimo, kurį gauna Merkurijus.
 
Tyrimais nustatyta, kad prieš keletą milijardų metų Veneros atmosfera buvo daug panašesnė į Žemės, ir galbūt planetos paviršiuje net buvo [[vanduo|vandens]], tačiau ilgainiui dėl vandens garavimo prasidėjo šiltnamio efektas. Venera yra puikus klimato keitimosi pavyzdys, suteikiantis gausybę naudingos informacijos klimato pokyčių tyrimams.
 
Terminis inertiškumas ir karščio pernešimas pučiant vėjui žemuosiuose atmosferos sluoksniuose sąlygoja tai, kad planetos paviršiaus temperatūra apšviestoje ir neapšviestoje planetos pusėse stipriai nesvyruoja, net nepaisant lėto planetos sukimosi apie ašį. Vėjai ties Veneros paviršiumi yra ganėtinai silpni, keleto kilometrų per valandą, tačiau dėl didelio atmosferos [[tankis|tankio]] nesunkiai „paneša“ dulkes ir net smulkius akmenis.
 
Virš tankaus anglies dioksido sluoksnio atmosferoje yra tiršti debesys, daugiausiai sudaryti iš sieros dioksido ir [[sieros rūgštis|sieros rūgšties]] lašelių. Jie atspindi apie 60 % į planetą krintančių Saulės spindulių, „grąžindami“ juos atgal į tarpplanetinę erdvę; tai trukdo tiesiogiai stebėti Veneros paviršių. Dėl stiprių, apie 300 km/h, vėjų planetos atmosferos viršutiniuose sluoksniuose debesys aplink planetą apskrieja per laikotarpį, trunkantį nuo 5 iki 60 valandų.
 
=== Magnetinis laukas ===
 
Nustatyta, kad Veneros [[magnetinis laukas]] yra labai silpnas, maždaug 0,1 % Žemės magnetinio lauko stiprumo. Dėl to [[Saulės vėjas|Saulės vėjo]] elektringosios dalelės nėra nukreipiamos ir daro įtaką planetos atmosferai. Manoma, kad toks mažas magnetinis laukas yra dėl labai lėto planetos sukimosi aplink ašį.
 
== Orbita ir sukimasis ==
 
Venera skrieja aplink Saulę vidutiniškai nutolusi apie 106 milijonus km ir visą ratą apskrieja per 224,7 Žemės dienas. Kaip ir visų planetų [[orbita|orbitos]], Veneros orbita yra [[elipsė]]s formos, tačiau labai artimos [[apskritimas|apskritimui]], orbitos ekscentricitetas (suplokštėjimas) mažesnis nei 1 %. Kai Venera atsiduria tarp Žemės ir Saulės, ši padėtis vadinama [[jungtis (astronomija)|apatine jungtimi]], mažiausias atstumas tarp planetų tampa apie 40 milijonų km. Ši apatinė jungtis kartojasi kas 584 Žemės dienas.
 
Aplink savo ašį Venera apsisuka kartą per 243 Žemės dienas – tai lėčiausias apsisukimo periodas visoje Saulės sistemoje. Ties pusiauju Veneros sukimosi apie ašį greitis siekia 6,5 km/h (palyginimui Žemės sukimosi greitis ties pusiauju 1600 km/h). Stebėtojui, esančiam Veneroje, Saulė patekėtų vakarų pusėje, o leistųsi rytuose kas 116,75 Žemės dienų. Veneros metai trunka 0,92 Veneros dienos.
 
Jei būtų stebima iš Saulės šiaurinio ašigalio, visos Saulės sistemos planetos skrietų kryptimi prieš laikrodžio rodyklės sukimo kryptį, taip pat ir suktųsi apie savo ašį prieš laikrodžio rodyklę, tačiau vienintelė Venera apie savo ašį suktųsi laikrodžio rodyklės kryptimi. Kodėl ši planeta vienintelė sukasi kita kryptimi ir tokiu nedideliu greičiu, tapo vienu didžiausiu mokslininkų galvosūkiu nuo to momento, kai buvo išmatuoti visų planetų sukimosi periodai ir kryptys. Be kita ko, tik susiformavus planetoms, Venera turėjo suktis daug greičiau ir ta kryptimi, kuria sukasi visos likusios planetos. Apskaičiavimai rodo, kad per milijardus metų potvynių ir atoslūgių efektas tankioje planetos atmosferoje galėjo sulėtinti jos sukimąsi aplink ašį iki to, kuris yra dabar.
 
Venera palydovų (mėnulių) neturi, tačiau dabar aplink ją sukasi [[asteroidas]] 2002 VE68. Vieną iš anomalaus Veneros sukimosi aplink savo ašį paaiškinimų pateikė Alex Alemi ir David Stevenson iš Kalifornijos Technologijos instituto. Jie teigia, kad Saulės sistemos susiformavimo pradžioje Venera greičiausiai turėjo bent jau vieną didelį mėnulį, susiformavusį smūgio į planetą metu. Maždaug po 10 milijonų metų kitas susidūrimas su planeta pakeitė planetos sukimosi apie savo ašį kryptį. Po to mėnulis spiraline trajektorija priartėjo ir susiliejo su Venera.
 
== Veneros tyrimai ==
 
=== Ankstyvieji tyrinėjimai ===
 
[[Vaizdas:The Moon, Mars and Venus.jpg|thumb|right|250px|Mėnulis ir Venera stebint iš Žemės]]
Prieš išrandant [[teleskopas|teleskopą]], Venera buvo žinoma kaip „klajojanti žvaigždė“. Kai kurios istorinės kultūros šiuos planetos pasirodymus rytais ir vakarais išskirdavo į du skirtingus dangaus kūnus. [[Pitagoras]], [[VI amžius pr. m. e.|VI a. pr. m. e.]] stebėdamas planetos judėjimą nustatė, jog rytais ir vakarais patekanti „žvaigždė“ yra vienas ir tas pats dangaus kūnas. [[XVII amžius|XVII]] amžiaus pradžioje [[Galileo Galilei|Galilėjas Galilėjus]] pastebėjo Veneros fazes, kintančias nuo pjautuvo į priešpilnį, o galiausiai į pilną skritulį ir atvirkščiai. Tai būtų buvę neįmanoma, jei Saulė ir Venera skrietų aplink Žemę, o šie stebėjimai buvo priešingi iki tol vyravusiai nuomonei, jog Žemė yra Saulės sistemos centras.
 
[[1761 m.|1761]] m. rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas (Михаил Ломоносов) stebėdamas Veneros tranzitą Saulės disku atrado planetos atmosferą.
 
[[1790 m.|1790]] m. vokiečių astronomas [[Džonatanas Šroteris]] (Johann Schröter) tyrinėdamas Venerą pastebėjo, jog kai planeta būna pjautuvo fazėje, planetos pjautuvo ragai prasitęsia daugiau nei 180°. Jis teisingai spėliojo, kad tai vyksta dėl Saulės šviesos išsisklaidymo tankioje atmosferoje. Vėliau Česteris Smitas Lymanas (Chester Smith Lyman) stebėjo žiedą aplink tamsų planetos diską, kai ši būdavo apatinėje jungtyje ir taip pat akivaizdžiai numatė planetos atmosferą. Veneros atmosfera apsunkino teisingai nustatyti apsisukimo periodą, stebėtojai Džiovanis Kasinis (Giovanni Cassini) ir Dž. Šroteris neteisingai numatė planetos apsisukimo periodą – apie 24 valandas.
 
=== Moksliniai tyrimai iš Žemės ===
[[Vaizdas:Venustransit 2004-06-08 07-44.jpg|thumb|250px|Venera [[Saulė]]s diske.]]
Iki 20-ojo amžiaus duomenų apie Venerą nebuvo labai daug, nieko tiksliai nežinota apie planetos paviršių ir tik išradus [[spektroskopas|spektroskopą]], [[radaras|radarą]] ir pritaikius ultravioletinius stebėjimus, dalis paslapčių buvo atskleista. Pirmieji ultravioletinių spindulių stebėjimai buvo atliekami 1920-aisiais, kai [[jungtinės Amerikos Valstijos|amerikiečių]] fizikas ir astronomas Frankas Rossas (Frank E. Ross) nustatė, kad UV fotografijose įmanoma pastebėti daugiau detalių, kurios nebuvo matomos įprastai ar tiriant infraraudonąjį spinduliavimą. Jis taip pat manė, kad taip yra dėl labai tankios geltonos spalvos žemutinės atmosferos ir aukštų plunksninių debesų virš jos.
 
Spektroskopiniai stebėjimai [[XX amžius|XX]] amžiaus pradžioje suteikė viltį naujomis priemonėmis sužinoti apie Veneros sukimąsi. Amerikiečių astronomas Vestas Sliperis (Vesto Slipher) bandė išmatuoti šviesos iš Veneros [[Doplerio reiškinys|Doplerio poslinkį]], tačiau negalėjo nustatyti jokio planetos sukimosi. Jis spėjo, kad planetos sukimosi periodas yra daug ilgesnis nei iki tol manyta. Vėliau šeštąjame dešimtmetyje nustatyta, kad planetos sukimasis yra pagal laikrodžio rodyklę. Septintajame dešimtmetyje planeta pradėta stebėti radarais ir nustatytas planetos apsisukimo periodas, kuris buvo artimas nustatytiems moderniais metodais.
 
Aštuntajame dešimtmetyje radarų stebėjimais buvo gauta pirminių duomenų apie Veneros paviršių. Ritmiškai siunčiat radijo bangas 300 m skersmens Arekibo observatorijos [[radioteleskopas|radioteleksopu]], iš radijo bangų aido nustatyti du atpindžių regionai, pavadinti Alfa ir Beta regionais, taip pat išaiškintas kalnų regionas, pavadintas Maksvel Montes. Būtent šie Veneros regionai pavadinti ne moterų vardais.
Geriausiu atveju radarais iš Žemės galima pastebėti ne mažesnius kaip 5 km skersmens Veneros objektus.
 
== Veneros tyrimai kosminiais aparatais ==
 
=== Ankstyvieji bandymai ===
 
[[Vaizdas:1961 CPA 2556.jpg|thumb|right|180px|TSRS pašto ženklas, skirtas „Venera 1“ kosminio aparato paleidimui]]
Pirmoji [[nepilotuojami kosminiai skrydžiai|nepilotuojama misija]] į Venerą, ir apskritai pirmoji misija į kitą planetą, buvo „[[Venera 1]]“, paleista [[1961 m.|1961]] m. [[vasario 12]] d. Tai pirmasis [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]] didelių pasiekimų [[Veneros programa|Veneros programos]] kosminis aparatas, tačiau misijos neįvykdęs. Praėjus 7 dienoms po paleidimo, ryšys su kosminiu aparatu dingo, kai šis buvo nutolęs apie 2 mln. km nuo Žemės.
 
[[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]] Veneros kosminiai tyrimai taip pat prasidėjo nesėkmingai: „[[Mariner 1]]“ kosminis aparatas buvo prarastas. „[[Mariner 2]]“ kosminis aparatas po 109 dienų nuo paleidimo, [[1962 m.|1962]] m. [[gruodžio 14]] d., praskriejo Venerą 34833 km atstumu nuo paviršiaus ir tapo pirmuoju aparatu sėkmingai pasiekusiu kitą planetą. Mikrobangų ir infraraudonųjų spindulių radiometrų pagalba buvo nustatyta, kad planetą gaubiantys debesys yra palyginti šalti, o planetos paviršiaus temperatūra – ganėtinai aukšta (apie 425&nbsp;°C).
 
=== Įskriejimai į atmosferą ===
 
„[[Venera 3]]“ kosminio aparato veikla sutriko jam leidžiantis Veneros [[atmosfera]] [[1966 m.|1966]] m. [[kovo 1]] d. „Venera 3“ laikomas pirmuoju kosminiu aparatu, įskriejusiu į kitos planetos atmosferą ir bandžiusiu nusileisti, tačiau duomenų apie nusileidimą nėra dėl komunikacijos įrangos gedimo; taip pat dėl tos pačios priežasties nėra gauta jokių tyrimų duomenų.
 
 
Kitas [[1967 m.|1967]] m. [[spalio 18]] d. Venerą pasiekęs nepilotuojamas kosminis aparatas „[[Venera 4]]“ sėkmingai nusileido į atmosferą ir atliko įvairių tyrimų: nustatyta, kad paviršiaus temperatūra yra aukštesnė, nei išmatavo „Mariner 2“ – apie 500&nbsp;°C, o atmosfera 90–95 % sudaryta iš [[anglies dioksidas|anglies dioksido]]. Nustatyta, kad Veneros atmosfera yra daug tankesnė, nei manė mokslininkai, parašiutu besileidžiančio zondo baterijų energija baigėsi dar šiam nepasiekus planetos paviršiaus. Paskutinis „Venera 4“ nustatytas atmosferos [[slėgis]] buvo 18 barų 24,96 km aukštyje.
 
Dar vienas kosminis aparatas, praskriejęs 4000 km aukštyje virš Veneros debesų – viena diena vėliau, 1967 m. [[spalio 19]] d. – „[[Mariner 5]]“ ([[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]]). Jame sumontuota daug jautresnė įranga nei „Mariner 2“ perdavė tikslesnius duomenis apie atmosferos sudėtį, [[slėgis|slėgį]], [[tankis|tankį]]. „Venera 4“ ir „Mariner 5“ duomenis analizavo bendra sovietų-amerikiečių mokslininkų grupė.
 
Išanalizavus „Venera 4“ duomenis ir kosminio aparato trūkumus, [[1969 m.|1969]] m. vasarį Sovietų Sąjunga paleido dar du kosminius aparatus „[[Venera 5]]“ ir „[[Venera 6]]“, kurie priskriejo Venerą tų pačių metų [[gegužės 16]] ir [[gegužės 17]] dienomis. Abiejų kosminių aparatų korpusas buvo sustiprintas, kad atlaikytų 25 barų slėgį, jų parašiutai buvo mažesni, kad zondas greičiau pasiektų planetos paviršių. Nuo to laiko spėjamas atmosferos slėgis Veneros paviršiuje yra 75–100 atmosferų, nes abu zondai planetos paviršiaus nepasiekė: paskutiniai gauti duomenys iš 20 km aukščio virš planetos paviršiaus, manoma, jog dėl didelio slėgio jie buvo pažeisti.
 
=== Paviršiaus tyrimai ===
 
„[[Venera 7]]“ – pirmasis ant Veneros paviršiaus nusileidęs kosminis aparatas. Jis buvo sukonstruotas taip, kad atlaikytų 180 atmosferų slėgį, turėjo specialų parašiutą, su kuriuo nusileidimas per atmosferą truko 35 minutes. [[1970 m.|1970]] m. [[gruodžio 15]] d. kosminiam aparatui įskriejus į planetos atmosferą, parašiutas išsiskleidė ne iki galo ir kosminis aparatas galingu smūgiu trenkėsi į Veneros paviršių. Manoma, nuvirtęs ant šono, aparatas 23 minutes siuntė silpnus signalus apie planetos paviršiaus temperatūrą, taip pat perdavė pirmuosius planetos paviršiaus telemetrijos duomenis.
 
Veneros programa tęsiama į Venerą siunčiant kitus Sovietų Sąjungos kosminius aparatus. „[[Venera 8]]“ nusileido planetos paviršiuje ir veikė 50 minučių, „[[Venera 9]]“ ir „[[Venera 10]]“ į Žemę išsiuntė pirmąsias Veneros paviršiaus nuotraukas. Du nusileidę kosminiai aparatai atsiuntė labai skirtingus vaizdus iš kaimyninių vietovių: „Venera 9“ nusileido ant 20° statumo šlaito, pilno riedulių 30–40 cm spinduliu, o „Venera 10“ nuotraukose matomos į bazaltą panašios, atmosferos paveiktos, plokščios uolienos.
 
Tuo pat metu amerikiečių „[[Mariner 10]]“ praskriejo Venerą ir toliau nuskriejo [[Merkurijus (planeta)|Merkurijaus]] link. [[1974 m.|1974]] m. [[vasario 5]] d. šis kosminis aparatas, praskriedamas 5700 km virš Veneros, į [[Žemė|Žemę]] perdavė daugiau nei 4000 atmosferos nuotraukų, kurių matomoje šviesoje išskirti beveik neįmanoma, tačiau ultravioletiniais spinduliais darytose nuotraukose galima pamatyti debesų detales, kurių iš Žemės stebėti neįmanoma.
 
[[Vaizdas:Atlas Centaur with Pioneer Venus Orbiter.jpg|thumb|right|200px|„Atlas Centaur“ raketa nešėja su „Pioneer Venus“ kosminiu aparatu prieš paleidimą]]
Vykdant amerikiečių „[[Pioneer Venus]]“ projektą į Venerą buvo surengtos dvi atskiros misijos. „[[Pioneer Venus Orbiter]]“ įskriejo į elipsinę orbitą aplink Venerą [[1978 m.|1978]] m. [[gruodžio 4]] d. ir skriejo ja daugiau nei 13 metų tirdamas planetos atmosferą bei radarų pagalbą sudarinėdamas planetos paviršiaus planus. „[[Pioneer Venus Multiprobe]]“ paleido iš viso penkis zondus, kurie įskriejo į atmosferą 1978 m. [[gruodžio 8]] d., rinkdami duomenis apie atmosferos sudėtį, vėjus ir temperatūros pokyčius.
 
Dar keturi „Venera“ serijos kosminiai aparatai nusileido į planetą per kitus ketverius metus: „[[Venera 11]]“ ir „[[Venera 12]]“ tyrė elektringąsias audras, o „[[Venera 13]]“ ir „[[Venera 14]]“, nusileidę [[1982 m.|1982]] m. [[kovo 1]] ir [[kovo 5]] d., atsiuntė į Žemę pirmąsias spalvotas planetos paviršiaus nuotraukas. Visų keturių misijų metų aparatų stabdymui atmosferoje panaudoti parašiutai, kurie nuo kosminio aparato atsiskirdavo likus 50 km iki paviršiaus. Itin tanki atmosfera žemuosiuose sluoksniuose aerodinaminio stabdymo metu sudarydavo pakankamai didelę trintį švelniam nusileidimui. „Venera 13“ ir „Venera 14“ tyrė gruntą, naudodamos Rentgeno spindulių fluorescencinius spektrometrus, taip pat bandė išmatuoti grunto tankį toje vietoje, kur nusileido aparatas. „Veneros“ programą baigė [[1983 m.|1983]] m. spalio mėn. planetą pasiekę kosminiai aparatai „[[Venera 15]]“ ir „[[Venera 16]]“, iš orbitos radarais tyrę planetos paviršių.
 
Baigus „Veneros“ programą, Sovietų Sąjunga [[1984 m.|1984]] m. nusprendė atlikti dar porą skrydžių į Venerą ir Halio kometą, kuri tais metais praskriejo vidine Saulės sistemos dalimi. Pakeliui link [[Halio kometa|Halio kometos]], [[1985 m.|1985]] m. [[birželio 11]] ir [[birželio 15]] d. du [[Vega programa|„Vega“ programos]] kosminiai aparatai paleido zondus ir aerobotus viršutiniuose Veneros atmosferos sluoksniuose. Aerobotų balionai nusileido iki 53 km aukščio, kur slėgis ir temperatūra panašūs į tą, kuris yra Žemės paviršiuje. Šie aerobotai veikė 46 valandas ir nustatė, kad Veneros atmosfera yra žymiai [[Turbulencija|turbulentiškesnė]], nei iki tol manyta.
 
[[Vaizdas:Spaceprobe Magellan 01.jpg|thumb|left|160px|Kosminis zondas „Magellan“]]
[[1989 m.|1989]] m. [[gegužės 4]] d. JAV paleido zondą „[[Magellan]]“, kurio tikslas – radarų pagalba sudaryti Veneros paviršiaus žemėlapį. Per 4,5 metų „Magelann’as“ radarais nufotografavo daugiau nei 98 % paviršiaus ir ištyrė daugiau nei 95 % planetos gravitacijos lauko. [[1994 m.|1994]] metais, misijos pabaigoje, zondas specialiai buvo nusiųstas susinaikinti į Veneros atmosferą, mėginant išmatuoti Veneros atmosferos tankį. Panašiu metu pro Venerą praskriejo kosminiai aparatai, skriejantys į kitas planetas, „[[Galileo (erdvėlaivis)|Galileo]]“ ir „[[Cassini]]“; o „Magellan“ buvo vienintelis specialiai vien į Venerą siunčiamas kosminis aparatas per daugiau nei dešimtmetį.
 
[[2005 m.|2005]] m. [[lapkričio 9]] d. į Venerą paleistas ir šiuo metu ten dirba „[[Venus Express]]“, kurį pagamino Europos kosmoso tyrimų agentūra, o paleido Rusijos kosmoso agentūra. Zondas 2011 m. aptiko [[ozono sluoksnis|ozono sluoksnį]], esantį aukštai atmosferoje.
 
Japonijos pasiųstas kosminis zondas ''[[Akatsuki]]'' [[2015]] m. gruodį pasiekė reikiamą, nors ir itin elipsinę, orbitos aplink Venerą trajektoriją. Ateityje [[Roskosmos]], [[NASA]] ir [[Indijos kosmoso tyrimų organizacija|IKTO]] planuojamos naujos stebėjimo ir tyrinėjimo misijos.
 
2016 m. NASA paskelbė, jog planuoja kosminio roverio, automatono roverio esktremalioms aplinkoms ({{en|Automaton Rover for Extreme Environments}}), galinčio ilgesnį laiką ištverti sudėtinga Veneros atmosferos sąlygas, konstravimą. Roveris būtų valdomas [[mechaninis kompiuteris|mechaninio kompiuterio]] ir būtų varomas vėjo energija.<ref>{{Cite news |url=https://www.nasa.gov/feature/automaton-rover-for-extreme-environments-aree |title=Automaton Rover for Extreme Environments (AREE) |last=Hall |first=Loura |date=1 April 2016 |work=NASA |access-date=29 August 2017 |language=en}}</ref>
 
[[Vaizdas:Venus-pacific-levelled.jpg|thumb|right|300px|Venera ir jos atspindys [[Ramusis vandenynas|Ramiajame vandenyne]]]]
 
== Lietuviški pavadinimai Veneroje ==
 
Venera – daugiausiai lietuviškų pavadinimų turintis dangaus kūnas.
 
[[1985]], [[1991]], [[1994]] ir [[1997]] m. Tarptautinė astronomų sąjunga 40 Veneros paviršiaus vietų suteikė lietuvių deivių, mitologinių būtybių ir moterų vardus.
* 9 krateriai Veneroje pavadinti [[Birutė]]s, Dainos, Danutės (1994 m.), Gražinos, Janinos, Nomedos, Ugnės, Virgos ir Živilės vardais;
* 8 kalvynai – Auskos, Aušros, Bezlėjos, Brėkštos, Laumės, Raganos, Saulės ir Vaivos vardais;
* 4 kalnai – Aleksotės, Eglės, Mildos ir Nijolės vardais;
* 4 kalnagūbrių masyvai – Gegutės, Giltinės, Laimos ir Verpėjos vardais;
* 3 kanjonai – Lazdonos, Medeinės ir Žvėrynės vardais;
* 3 kalnų žiedai – Javinės, Krūminės ir Žemynos vardais;
* 2 lygumos – Audros ir Undinės vardais;
* 2 terasos – Gabijos ir Vaidilutės vardais.
 
Taip pat Veneroje yra kalvota sritis Praurmė, kalva [[Jūratė]], Neringos rajonas, Lados žemė, Vakarinės slėnis ir Žemaitės vulkaninis kalnas.
 
== Gyvybės paieškos ir tinkamumas kolonizavimui ==
Spėliojimų, kad Veneroje galėtų būti gyvybės formų, smarkiai sumažėjo nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios, kai nusiuntus kosminį zondą paaiškėjo ekstremalios sąlygos planetoje, lyginant su Žeme. Kadangi planetos paviršiaus temperatūra gali siekti iki 462 °C, šiltanmio dujų koncentracija itin aukšta, o atmosferos slėgis 90 kartų didesnis, mums žinomų gyvybės formų egzistavimas tokiose sąlygose yra beveik neįmanomas. Vis dėlto keletas mokslininkų yra padarę prielaidą, kad aukštesniuose Veneros sluoksniuose, kurie pasižymi dideliu rūgštingumu ir yra vėsesni, galėtų egzistuoti termoacidofiliniai [[ekstremofilai|ekstremofiliniai]] mikroorganizmai.
 
Nepaisant Veneros nepalankaus klimato, dėl planetos atstumo nuo Žemės šalia labiausiai diskutuojamų [[Mėnulio kolonizavimas|Mėnulio]] ir ypač [[Marso kolonizavimo|Marso kolonizavimo]], retkarčiais mokslinėse studijose svarstomos ir Veneros kolonizavimo galimybės, žmonių kolonijas įkuriant viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir [[Veneros teraformavimas|teraformuojant]].
 
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
 
== Nuorodos ==
{{commons|Venus}}
* [http://www.mentallandscape.com/V_Venus.htm Sovietų Veneros tyrinėjimai]
* [http://www.mentallandscape.com/C_CatalogVenus.htm Sovietų Sąjungos padarytos Veneros nuotraukos]
* [http://www.nineplanets.org/venus.html NinePlanets.org: Venera]
* [http://heasarc.gsfc.nasa.gov/docs/heasarc/missions/venera1112.html NASA puslapis apie misijas į Venerą]
* [http://www2.jpl.nasa.gov/magellan/ Magelano misijų puslapis]
* [http://heasarc.gsfc.nasa.gov/docs/heasarc/missions/pvo.html Pionieriaus Veneros misijos informacija iš NASA]
* [https://archive.is/20120523224458/sunearth.gsfc.nasa.gov/eclipse/transit/venus0412.html Išsami informacija apie Veneros sukeliamus saulės užtemimus]
* [http://planetarynames.wr.usgs.gov/jsp/SystemSearch2.jsp?System=Venus USGS Planetų nomenklatūros vadovas: Venera]
* [http://www.geody.com/?world=venus Geody Venus Veneros paviršiaus objektų paieška]
* [http://www.worldwindcentral.com/wiki/Venus Veneros žemėlapiai NASA World Windcentral.com puslapyje]
* [http://www.venustoday.com Venustoday.com – Su Veneros planeta susijusios naujienos]
 
{{Saulės sistema}}
 
[[Kategorija:Venera| ]]
Anoniminis naudotojas