|
:
<br />
=== Gravitacinis singuliarumas ===
Pagal [[bendroji reliatyvumo teorija|bendrąją reliatyvumo teoriją]], objektui susitraukus žemiau kritinio skersmens, jo tolesnio traukimosi nebegali sustabdyti jokios jėgos, todėl juodoji bedugnė susitraukia iki taško (nesisukančios juodosios bedugnės) arba apskritimo (besisukančios juodosios bedugnės)<ref name="Carroll">Carroll, Sean M. (2004). Spacetime and Geometry. Addison Wesley.</ref>. Abiems atvejais, jos tūris lygus nuliui.
Singuliarumo taške [[erdvėlaikis]] be galo iškreipiamas, ir žinomi fizikos dėsniai nustoja galioti<ref>Hawking, S. W. (1998). A Brief History of Time. Bantam Dell Publishing Group</ref>.
Čia kyla viena svarbiausių šiuolaikinės fizikos problemų – reliatyvumo teorija juodųjų bedugnių atveju prieštarauja [[kvantinė fizika|kvantinei fizikai]], teigiančiai, kad dalelės negali užimti mažesnės nei jų bangos ilgis erdvės. Deja, bent šiuo metu neįmanoma nustatyti tikrosios vidinės juodųjų bedugnių struktūros, nes visais žinomais atvejais jas dengia įvykių horizontas (tai vadinama [[kosminės cenzūros hipotezė|kosmine cenzūra]]).
=== Tankis ===
Dėl [[singuliarumas|singuliarumo]] juodosios bedugnės [[tankis]] yra laikomas begaliniu. Formaliai galima apskaičiuoti įvykių horizonto apribotos erdvės tankį. Kuo mažesnis kritinis spindulys, tuo didesnis yra juo apribotos erdvės tankis ir atvirkščiai. Laikant, kad juodosios bedugnės spindulys sutampa su jos įvykių horizonto spinduliu, jos tankį galima rasti padalijus juodosios bedugnės masę iš kritinio spindulio rutulio tūrio:
: <math>\rho=\frac{3\,c^6}{32\pi M^2G^3}</math>
Pagal šią formulę randamas Saulės masės juodosios bedugnės tankis yra maždaug lygus [[atomo branduolys|atomo branduolio]] tankiui. Tuo tarpu supermasyvios bedugnės, kurios masė lygi, tarkim, 10<sup>8</sup> Saulės masių, tokiu būdu apskaičiuotas tankis yra panašus į [[Vanduo|vandens]] tankį<ref name="Celotti">[http://arxiv.org/abs/astro-ph/9912186 Celotti, A.; Miller, J.C.; Sciama, D.W. (1999). „Astrophysical evidence for the existence of black holes“. Classical and Quantum Gravity 16 (12A): A3–A21.]</ref>.
== Susidarymas ==
=== Gravitacinis kolapkas ===
Žinomos juodosios bedugnės yra gana didelės, ir manoma, jog jos susidarė šiuo būdu. Gravitacinis kolapsas įvyksta, kai objekto vidinio slėgio nebepakanka atsilaikyti prieš jo paties gravitaciją<ref name="Carroll"/>. Šia stadija užsibaigia masyvių [[Žvaigždžių evoliucija|žvaigždžių raida]]. Pasibaigus branduolinėms reakcijoms žvaigždėje, ji atvėsta, slėgis sumažėja ir ją sugniuždo jos pačios masė. Kolapso metu didžioji dalis išorinių žvaigždės sluoksnių nubloškiama tolyn (įvyksta [[supernova|supernovos]] sprogimas), todėl sugniuždomas tik žvaigždės branduolys – žvaigždės likutis, daug lengvesnis už pradinę žvaigždę. Mažesnių žvaigždžių kolapsas ribotas, ir jo metu susiformuoja [[kompaktiška žvaigždė]] – [[baltoji nykštukė]] arba [[neutroninė žvaigždė]]. Tačiau jei žvaigždės likučio masė viršija [[Tolmano–Openhaimerio–Volkovo riba|Tolmano–Openhaimerio–Volkovo ribą]] (1,3 – 3 Saulės masės), žvaigždė virsta juodąja bedugne<ref>[http://adsabs.harvard.edu/abs/1996A&A...305..871B I. Bombaci (1996). „The Maximum Mass of a Neutron Star“. Astronomy and Astrophysics 305: 871–877.]</ref>.
Teoriškai įmanoma juodajai bedugnei susidaryti susidūrus milžinišku greičiu (galinčiu sukurti reikiamą tankį susidūrimo metu) judančioms dalelėms ar objektams. Dar nėra nustatyta, kokių procesų metu tai galėtų nutikti.
== Aptikimas ==
| 