Michael Faraday: Skirtumas tarp puslapio versijų

1816 m. pradėjo publikuoti savo mokslo darbus. 1821 m. sukūrė pirmą laboratorinį [[elektros variklis|elektros variklio]] modelį. Nuo 1825 m. Londono Karališkojo instituto laboratorijos vadovas. M. Faradėjus [[1825]] m. šviečiančiosiose dujose atrado [[Benzenas|benzeną]] C₆H₆ – paprasčiausią [[aromatinis angliavandenilis|aromatinį angliavandenilį]]. 1831 m. atrado elektromagnetinę indukciją ir suformulavo Faradėjaus indukcijos dėsnį. 1832 m. Londono Karališkoji draugiją M. Faradėjų skyrė aukščiausią apdovanojimą – Copley medalį. Jis pirmasis pavartojo [[elektrinis laukas|elektrinio]] bei [[magnetinis laukas|magnetinio]] lauko sąvokas, iškėlė mintį apie elektrinių, magnetinių ir šviesos reiškinių sąryšį. Jo atrastu [[Elektromagnetinė indukcija|elektromagnetinės indukcijos reiškiniu]] grindžiamas visas elektrotechnikos ir radiotechnikos mokslas. 1833–1834 m. tyrinėdamas druskų, bazių ir rūgščių elektrinį laidumą suformulavo du [[Elektrolizė#Elektrolizėselektrolizė]]s dėsnius, pavadintus [[Faradėjaus dėsnis|elektrolizės dėsniusdėsniai]].s<ref>K. Manolovas, D. Lazarovas, I. Lilovas. ''Chemijos savi dėsniai.'' Vilnius: Mokslas, 1981, 57 p.</ref> Nuo 1833 m. – Chemijos katedros profesorius. Išrado [[voltmetras|voltmetrą]]. Faradėjus studijavo magnetinį lauką gaubiantį laidininką, nešantį nuolatinę [[elektros srovė|elektros srovę]], ir nustatė pagrindinę magnetinio lauko sąvoką fizikoje. 1845 m. atrado, kad stiprus magnetinis laukas gali sukti šviesos poliarizacijos plokštumą ir suformulavo Faradėjaus reiškinį. 1862 m. iškėlė hipotezę, kad magnetinis laukas gali pašalinti spektrines linijas. Hipotezę 1897 m. patvirtino Nyderlandų fizikas P. Zeeman, už šį atradimą apdovanotas Nobelio fizikos premija. M. Faradėjus buvo puikus eksperimentatorius – jo moksliniuose dienoraščiuose aprašyta daugiau nei 16 000 bandymų.