Jarmuko mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Žyma: Pasikartojantys simboliai Vizualus redagavimas |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 18:
'''Jarmuko mūšis''' yra 636 m. rugpjūtį įvykęs susirėmimas tarp [[arabai|arabų]] musulmonų ir [[Bizantijos imperija|bizantiečių]] (tuomet vadinti romėnais) krikščionių pajėgų prie [[Jarmukas|Jarmuko upės]] (prie dab. Jordanijos ir Sirijos sienos). Mūšyje musulmonai pasiekė lemiamą pergalę, padėjusią jiems užvaldyti [[Sirija|Siriją]].
636 m. kovą arabų musulmonų užkariautojai užėmė [[Homsas|Emesą]] ir siekė kontroliuoti Šiaurės Siriją. Bizantijos imperatorius [[Heraklėjas]] surinko savo pajėgas [[Antiochija|Antiochijoje]]. Jis sudarė susitarimą su neperseniausiais priešais kovose dėl Sirijos − [[Sasanidų imperija]], kad šioji jiems padės kovoje su nauju bendru priešu, [[kalifatas|arabų kalifatu]]. Bizantiečių pajėgas sudarė penkios atskiros armijos, kuriose taip pat buvo slavų, armėnų, gruzinų frankų ir krikščionių arabų. Heraklėjas siekė nugalėti arabų pajėgas mažais susirėmimas ir jo penkios armijos pradėjo žygius atskirai. Arabų pajėgos buvo išskaidytos į keturias armijas [[Palestina|Palestinoje]], [[Jordanija|Jordanijoje]], [[Kesarija|Kesarijoje]] ir [[Homsas|Emesoje]]. Heraklėjaus sūnaus Konstantino vedama armija buvo nukreipta į Kesariją, kai kitos armijos žygiavo [[Damaskas|Damasko]] ir Emesos link. Apie bizantiečių planus sužinojęs arabų vadas [[Abu Ubaida ibn al Džara]], patartas [[Chalidas ibn al Validas|Chalido ibn al Valido]], karo taryboje nusprendė atitraukti savo pajėgas iš Sirijos ir
[[Heraklėjas]] buvo pataręs nestoti savo pajėgoms į vieną, lemiamą mūšį, nes taip bizantiečiai nebuvo įpratę kariauti, tačiau arabams surinkus savo pajėgas vienoje vietoje bizantiečių vadui Mahanui Armėnui neliko kito pasirinkimo, kaip surinkti savo pajėgas irgi į vieną armiją ir pajudėti prie Jarmuko upės. Pasak musulmonų šaltinių, bizantiečių pajėgos buvo 200 000–400 000 karių, kai jų pajėgos siekė 24 000–40 000 karių. Šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, bizantiečių pajėgos buvo 50 000–100 000, o arabų 7 500–25 000 karių. Bet kokiu atveju, bizantiečiai turėjo aiškią karių skaičiaus persvarą. Bizantiečiai lūkuriavo prieš mūšį laukdami Sasanidų žadėtos paramos, bet ji neatvyko. Po šešių dienų susirėmimų arabų karo lauko vado [[Chalido ibn al Valido]] sumanumo dėka bizantiečiai buvo įvilioti į atvirą mūšį, kurį pralaimėjo, daugelis jų žuvo pasitraukimo metu tarpeklyje. Arabų pajėgoms padėjo nuo jų pusės pūtęs, smėlį nešęs [[vėjas]]. Bizantiečių nuostoliai vertinami 40 000, arabų − 5 000 karių. Tai buvo skambiausia [[Chalido ibn al Valido]] karjeros pergalė. [[Sirija]] buvo prijungta prie kalifato.
| |||