|
== Istorija ==
[[XVIII amžius|XVIII a.]] pab. – [[XIX amžius|XIX a.]] pr. agrochemijos klausimus moksliškai nagrinėjo N. L. Voklenas (''Vauquelin''; [[Prancūzija]]), N. T. Sosiūras (''Saussure''; [[Šveicarija]]), M. Lomonosovas ([[Rusija]]). Pirmasis mikslinės agrochemijos pagrindus pateikė ([[1804]]) prancūzas N. T. Sosiūras, įrodęs [[anglies dioksidas|anglies dioksodo]] augalų org. medžiagos susidarymui. Anglų chemikas H. Deivis (''Davy'') veikale "„ Agrikultūrinės chemijos elementai"elementai“ [[1813]]) aprašė atskirų [[cheminis elementas|elementų]] svarbą augalų mitybai. [[Azotas|Azoto]] reikšmę augalų mitybai, [[pupiniai|ankštinių augalų]] ir [[gumbelinės bakterijos|gumbelinių bakterijų]] [[simbiozė|simbiozę]] ištyrė Ž. B. Busengo (''Boussingault''; Prancūzija, [[1834]]), H. Helrygelis (''Hellriegel''; [[Vokietija]], [[1886]]), A. Pražmovskis (''Prażmowski''; [[Lenkija]], ([[1890]]), S. Vinogradskis (Rusija, [[1893]]), M. Bejeringas (''Beyernick''; [[Nyderlandai]], [[1901]]). J. Lybigas (''Liebig''; Vokietija, [[1840]]) įrodė, kad augalai, be anglies dioksido, asimiliuojamo iš [[oras|oro]], mineralines maisto medžiagas pasiima iš dirvožemio. Jis pasiūlė gaminti [[superfosfatas|superfosafatą]]. Dž. Losas (''Lawes''; [[Didžioji Britanija|D. Britanija]] [[1842]] m. [[Anglija|Anglijoje]] pastatė pirmąjį pasaulyje superfosfato fabriką. XIX a. II pusėje Vokietijoje, [[JAV]], Rusijoje (E. Engelgartas, K. Gedroicas, P. Kosovičius, D. Mendelejevas, D. Prianišnikovas, K. Timiriazevas) ir kt. šalyse pagausėjo agrochemijos tyrimų ž. ū. bandymų stotyse, aukštosiose mokyklose. [[1859]] m. vokiečių mokslininkai sudarė augalų auginimo dirbtinėmis sąlygomis maitinamuosius mišinius. [[XX amžius|XX a.]] daugelyje šalių sukurta agrochemijos mokslinių tyrimų institutų.
=== Lietuvoje ===
Lietuvoje pirmą agrochemijos knygą [[1818]] m. išleido [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] prof. M. Očapovskis ("Agrochemijos„Agrochemijos pagrindai"pagrindai“, [[lenkų kalba|lenkų k.]]). Tręšimo bandymai pradėti [[Baisogala|Baisogalos]] bandymų stotyje (įsteigta [[1901]]). Vėliau jie buvo daromi 8 bandymų stotyse (įsteigtos [[1922]]-[[1938]]) ir [[Vilniaus agrochemijos bandymų stotis|Vilniaus agrochemijos stoyje]] (įsteigta [[1939]]). [[1928]] m. Ž. ū. akademijoje įsteigta agrochemijos katedra. Jos vedėjas V. Ruokis [[1936]] m. išleido knygą "Trąšų„Trąšų ir tręšimo mokslas"mokslas“. [[1946]]-[[1952]] agrochemijos eksperimentus darė Ž. ū. institutas ([[Vilnius|Vilniuje]]), [[1952]]-[[1956]] Žemdirbystės ir dirvožemio institutas (Vilniuje, [[Vokė|Trakų Vokėje]]). Pastarąjį perorganizavus į Žemdirbystės institutą, jo centre ([[Dotnuva|Dotnuvoje]]) ir Vokės filiale įsteigti tręšimo skyriai ([[1956]]), be to, Joniškėlio filiale – [[agrochemijos laboratorija]] ([[1959]]), Vėžaičių filiale – tręšimo ir kalkinimo sektorius ([[1967]]). [[1964]] m. įsteigtos zoninės agrochemijos laboratorijos Trakų Vokėje, Samališkėje ([[Klaipėdos rajonas|Klaipėdos rj.]]) ir Kaune. [[1971]] m. jos sujungtos į respublikinę laboratoriją (Kaune), kuri [[1984]] m. perorganizuota į respublikinę ž. ū. chemizavimo projektavimo ir tyrimo stotį, o [[1992]] m. į [[Agrocheminių tyrimų centras|Agrocheminių tyrimų centrą]].
[[category:Agronomija]]
|
