|
==Šaltiniai==
Seniausios žinios apie baltų mitologiją yra iš akmens amžiaus -– archeologai prie Baltijos yra aptikę apeiginę lazdą su pavaizduota briedės galva, prie Biržulio ežero -– šamano apgalvį iš žvėrių dantų, [[amuletas|amuletus]] prie Kretuono ežero. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas, yra iš [[I amžius|I amžiaus]] pabaigos. [[Tacitas]], aprašydamas [[aisčiai|aisčius]] (juos dauguma tyrinėtojų laiko baltų tauta), sako, kad jie garbina dievų motiną ir kaip skiriamąjį ženklą nešioja šerno atvaizdą.
Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai, geografai: Vulfstanas ([[IX amžius]]), Adomas Brėmenietis ([[XI amžius]]), al Idrisijus ([[XII amžius|XII]] amžius), popiežius Inocentas III ([[XII amžius]]). Jų yra [[XII amžius|XII]]-[[XIII amžius|XIII]] amžiaus istoriniuose dokumentuose: [[teutonų ordinas|Kryžiuočių ordino]] sutartyse su prūsais, eiliuotoje [[Livonijos kronika|Livonijos kronikoje]], Henriko Latvio Livonijos kronikoje, lenkų metraščiuose, Rusijos ir Lietuvos metraščiuose. Vėlesni šaltiniai: Petro Duisburgo ([[XIV amžius]]), J. Dlugošo ([[XV amžius]]), S. Grunau, [[Martynas Mažvydas|M. Mažvydo]], M. Daukšos, J. Bretkūno, M. Strijkovskio, J. Lasickio (visi [[XVI amžius|XVI amžiaus]]), M. Pretorijaus ([[XVII amžius]]), G. F. Stenderio ([[XVIII amžius]]) raštai. Duomenų apie baltų mitologiją yra lietuvių ir latvių tautosakoje, tautodailėje, baltų kalbose.
Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines [[semantika|semantines]] priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Pagal mitologijos personažų funkcijas, jų individualizacijos laipsnį ir svarbą žmogui skiriami keli baltų mitologijos lygmenys:
'''I lygmuo''' -– jam priklauso aukščiausieji dievai, įeinantys į visiems baltams bendrą [[panteonas|panteoną]] ir mitinius siužetus. Vyriausias yra [[praamžius|Dievas]], gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas [[praamžius|Ukapirmu]]. Po jo eina griausmavaldis [[Perkūnas]]. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių ''Vecais Tēvs'' -– Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, latv. ''Dieva dēli'', greta Perkūno sūnūs -– ''Pērkona dēli''). Su jais susiję archaiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais -– [[graikų mitologija|graikų]] Dioskūrais, [[indų mitologija|indų]] [[Ašvinas|Ašvinais]]. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, latv. ''Saules meita''). Dievo sūnūs įkūnija [[vaisingumas|vaisingumą]], siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos -– dvigubo vaisiaus -– ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, latv. ''jumis'' -– žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).
Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra [[Velnias]], kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa -– [[pomirtinis pasaulis]] įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis -– Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją [[Mitinis Kalvis|Kalvį]].
Kitas archaiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje -– [[Saulė (mitologija)|Saulės]] ir [[Mėnulis (mitologija)|Mėnulio]] dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje "Mėnulio svotba" Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs [[Aušrinė|Aušrinę]], sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite [[Aušrinė]] (rytmečio žvaigždė, latv. ''Austra'') yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės (latv. ''Zvaigznes'') sudaro dangiškąją šeimyną.
Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija. Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę. Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų: Dievas ir Perkūnas, [[Patrimpas]] (upių ir šaltinių dievas), Autrimpas (jūros dievas), [[Pikuolis|Patulas]] (požemio dievas), [[Pergubrė|Pergubris]] (pavasario, augalijos dievas), Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija), [[Aušlavis|Aušautas]] (išlikimo, gyvybės dievas), [[Pilnytis|Pilvytis]] (turtų nešėjas). Vėliau šis prūsų panteonas pakito: Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu, Trimpas pasidalijo į [[patrimpas|Patrimpą]] ir Autrimpą, Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių, panteone atsirado naujas dievas [[Saulė (mitologija)|Svaikstikas]], susijęs su saule ir jos šviesa. "Tvarka" pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių -– mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.
Žinių apie lietuvių mitologijos I lygmenį maža, jos padeda rekonstruoti tik dalį sistemos. Voluinės metraštyje minimas [[Nonadievis|Nunadievis]], kitaip Andajas -– aukščiausiasis dievas, pagal kitą interpretaciją -– namų dievas; Perkūnas griaudėtojas; [[Teliavelis]] -– dieviškasis kalvis, Perkūno padėjėjas. Kitų XIII a. šaltiniuose minimų dievybių vieta ir funkcija nėra pakankamai aiškios -– kalės pavidalo deivės [[Žvorūnė]]s, miško šeimininkės [[Medeina|Medeinos]]. Iš XVI a. (pradedant M. Mažvydu) ir vėlesnių duomenų žinoma: žemės deivė [[Žemyna]], jos brolis [[Žemėpatis]], laimės deivė [[Laima]], vėjo dievas [[Bangpūtys]]. Dar mažiau duomenų yra apie latvių I lygmens panteoną, bet ir čia nekelia abejonių poros -– Dievo ir Perkūno -– buvimas ir jų priešprieša. Galimas dalykas, kad [[Žemyna|Žemės motina]] (latv. ''Zemes māte'') kadaise įėjo į pagrindinio mito siužetą.
'''II lygmuo''' -– sudaro dievybės, susijusios su ūkio darbų ciklais, su žmonių tikslais, priderintais prie sezoninių apeigų. Jam, matyt, priklausė didelė dalis Strijkovskio, Lasickio ir Pretorijaus minimų lietuvių dievybių, tik jų vardai užrašyti netiksliai, dažnai klaidingai, funkcijos nusakomos nepatikimai, daugelis jų tėra dvasios.
'''III lygmuo''' -– galėjo apimti mitinius personažus, atliekančius abstrakčiausias funkcijas, pvz., [[Laimė (Dalia)|Laimė]] -– dalia, [[Giltinė]] -– mirtis arba personažus, žinomus pirmiausia iš tautosakos: Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Dangaus Kalvis, Žvaigždės ir kt., taip pat personažus, įeinančius į Saulės šeimą, ir pan.
'''IV lygmuo''' -– personažai daugiausia yra mitologizuotos istorinės tradicijos pradininkai. Tai Vaidevutis ir Prutenis, Šventaragis, Krivis, Lizdeika.
'''V lygmuo''' -– apima pasakų personažus ir dvasias -– miško, vandens, laukų ir kt. vietų šeimininkus. Tai [[Lauksargis]], [[Medeina]], [[Gabija]] (personifikuota ugnis), [[Vėjopatis]].
'''VI lygmuo''' -– jam priklauso neindividualizuotos ir dažnai neantropomorfizuotos dvasios, sudarančios ištisas klases. Tai prūsų barzdukai, lietuvių [[Kaukas|kaukai]], [[Laumė|laumės]], [[ragana|raganos]], vilktakiai, milžinai, latvių dvasios motinos -– vandens (''Ūdens māte''), jūros (''Jūras māte''), [[Miško Motė|miško]] (''Meža māte'', yra ir Miško tėvas -– ''Meža tēvs'') ir kt. Čia reiktų priskirti ir mitologizuotus meškos, vilko, [[Žaltys (mitologija)|gyvatės]] vaizdinius.
'''VII lygmuo''' -– apima mitologizuotos hipostazės žmogų -– kaip turintį sielą, dvasią ir kaip ritualo dalyvį. Šiam lygmeniui priklauso įvairių kategorijų žyniai, vaidilos -– visa, kas susiję su ritualu, šventėmis -– įvairūs ritualiniai simboliai ir daiktai, šventos vietos, šventyklos.
Baltų krikštas tik prislopino baltų mitologijos galią, ji dar ilgai reiškėsi tautosakoje, magijoje, buityje, didelę įtaką darė XIX ir XX a. pradžios lietuvių ir latvių kultūrai.
|
