Žiemos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

477 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
Po taikos sudarymo Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykiai nebuvo draugiški, tačiau nebuvo ir atvirai priešiški. Vėlesni šalių santykiai buvo „korektiški, tačiau šalti“.<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir ypač [[Skandinavija|Skandinavijoje]] dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir [[Tautų Sąjunga]]. Suomija, kartu su kitomis [[Šiaurės šalys|Šiaurės šalimis]], [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Danija]] paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927 m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir karinės aviacijos nebuvo.
 
Nepaisant to buvo sudaryta Gynybos taryba, kuriai 1931 m. liepos 10 d. ėmė vadovauti K.G.E. Manerheimas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad kol SSRS valdžioje yra bolševikai, tai rimtomis pasekmėmis gresia visam pasauliui, visų pirma Suomijai: „Maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu“ <ref name="Manerheimas">[http://militera.lib.ru/memo/other/mannerheim/index.html Карл Густав Маннергейм. Мемуары] М.: Вагриус, 1999.. ISBN 5-264-00049-2</ref> 1931 m. rugpjūčio mėn., po trečiajame dešimtmetyje įrengtų gynybinių [[Enkelio linija|Enkelio linijos]] įrengimų apžiūros, Manerheimas įsitikino jos netinkamumu šiuolaikinio karo sąlygoms tiek dėl nevykusio išdėstymo, tiek dėl to, kad juos jau buvo paveikęs laikas.
 
1932 m. kaimyninės šalys Tartu taikos sutartį papildė Paktu dėl nepuolimo. 1934 m. ši sutartis buvo pratęsta 10 metų. Po šių sutarčių priimtame 1934 m. Suomijos biudžete išlaidų eilutės gynybinių įrengimų statybai [[Karelijos sąsmauka|Karelijos sąsmaukoje]] buvo išbrauktos. Tarpusavio nepasitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos.
 
=== 1938–1939 m. derybos ===
==== B.Jarcevo derybos 1938-1939 m. ====
Po [[1938]] m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]], atsidūrė ir Suomija. Tai, kad šios šalys, kaip ir Lenkija, nepriklausomybę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai laikė priverstiniu Rusijos teritorijos praradimu, o Rusijos imperijos sienų susigrąžinimą tik laiko ir sovietų karinio pranašumo regione klausimu.
 
Po [[1938]] m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]], atsidūrė ir Suomija. Tai, kad šios šalys, kaip ir Lenkija, nepriklausomybę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai laikė priverstiniu Rusijos teritorijos praradimu, o Rusijos imperijos sienų susigrąžinimą tik laiko ir sovietų karinio pranašumo regione klausimu. 1938 m. SSRS iniciatyva buvo pradėtos derybos, kurios iš pradžių buvo vedamos slaptai. Tai tenkino abi šalis, nes Sovietų Sąjunga norėjo turėti laisvas rankas santykiuose su Vakarų šalimis, o suomių politikams derybų fakto viešinimas buvo nepatogus dėl vidaus politikos aplinkybių, nes Suomijos gyventojai neigiamai vertino SSRS. 1938 m. balandžio 14 d. Į SSRS ambasadą Helsinkyje atvyko antrasis sekretorius Borisas Jarcevas.<ref>Jakobson, Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: WSOY, 2002. – P. 9. – ISBN 978-951-0-35673-9.</ref> Jis iškart susitiko su Suomijos užsienio reikalų ministru Rudolfu Holsti ir išdėstė SSRS poziciją: esą SSRS vyriausybė įsitikinusi, kad Vokietija planuoja SSRS užpuolimą ir į tuos planus įeina smūgis iš šono per Suomiją. Dėl to Suomijos pozicija dėl Vokietijos pajėgų išsilaipinimo esantis tokia svarbi SSRS. Raudonoji armija esą nelauksianti prie sienos, jei Suomija leis tokį išsilaipinimą. Kita vertus, jei Suomija pasipriešintų vokiečiams, SSRS jai suteiktų karinę ir ekonominę pagalbą, nes Suomija pati nesugebėtų apsiginti nuo vokiečių išsilaipinimo.<ref>JakobssonJakobson, 2002Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: pWSOY, 2002. – P. 7. – ISBN 978-951-0-35673-9.</ref> Per vėlesnius penkis mėnesius sovietų pasiuntinys vedė daugybę pokalbių ir derybų, tame tarpe su premjerministru [[Aimo Kaarlo Cajander]] ir finansų ministru [[Väinö Alfred Tanner]]. Suomių garantijų, kad ji neleis pažeisti savo teritorijos neliečiamumo ir įsiveržti į Sovietų Sąjungą per savo teritoriją SSRS nepakako.<ref>JakobssonJakobson, 2002Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: pWSOY, 2002. – P. 28. – ISBN 978-951-0-35673-9.</ref> SSRS reikalavo slapto susitarimo, pagal kurį jos dalyvavimas ginant Suomijos pakrantę Vokietijos užpuolimo atveju būtų privalomas, taip pat gynybinių įrenginių [[Alandų salos]]e statybos ir sovietų karinių jūrų ir oro pajėgų bazių įkūrimo [[Hoglandas|Hoglando]] saloje. Teritorinės pretenzijos nebuvo keliamos. Suomija Jarcevo pasiūlymus atmetė 1938 m. rugpjūčio pabaigoje.
 
1939 m. kovo mėn. SSRS oficialiai pareiškė, kad norėtų 30-čiai metų išsinuomoti Hoglando, Laavansaario (dab. [[Moščnyj]]), [[Didžiojo Tiuterso|Didysis Tiutersas]] ir [[Seskaras|Seskaro]] salas. Jau vėliau, kaip kompensacija, Suomijai buvo pasiūlytos teritorijos Rytų Karelijoje.<ref>Mannerheim, C.G.E. & Virkkunen, Sakari. Suomen Marsalkan muistelmat. – Suuri suomalainen kirjakerho, 1995. – P. 172. – ISBN 951-643-469-X.</ref> K.Manerheimas buvo pasiruošęs atiduoti salas, nes jų vis tiek praktiškai nebuvo galima nei apginti, nei naudoti Karelijos sąsmaukos gynybai.<ref>Mannerheim-Virkkunen 1995: p.172</ref> Nepaisant to derybos buvo nerezultatyvios ir 1939 m. balandžio 6 d. nutrūko.
 
1939 m. rugpjūčio 23 d. [[Molotovo-Ribentropo_paktas|Molotovo-Ribentropo pakto]] slaptaisiais protokolais Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, kad [[Baltijos valstybės]], [[Suomija]] ir pusė [[Lenkija|Lenkijos]] teritorijos patenka į sovietų įtakos sferą. Tokiu būdu nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga įsipareigojo viena kitai nesikišti, jei kiltų karas šiose teritorijose. Tiesiogine tų susitarimų pasekme tapo Žiemos karas. Lenkijos karinis pralaimėjimas 1939 m. rugsėjo mėn. sudarė sąlygas tolimesnei sovietų ekspansijai į slaptaisiais protokolais numatytą įtakos sferą. Sovietų Sąjunga ultimatumais privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją sudaryti sutartis, pagal kurias jų teritorijose buvo įkurtos sovietų karinės bazės. PoSpalio to5 d. panašius pasiūlymus sovietai pateikė ir Suomijai. Suomijos vyriausybė atsakė, kad tokių susitarimų pasirašymas prieštarautų Suomijos absoliutaus neutralumo pozicijai. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga vienašališkai nutraukė nepuolimo sutartį su Suomija.
 
==== 1939 m. spalio-lapkričio derybos ====
 
1939 m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25 km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30 m. išnuomoti [[Hanko pusiasalis|Hanko pusiasalį]] karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą [[Karelija|Karelijos]] teritoriją.