Žiemos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

584 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
 
Kai kurių istorikų manymu puolamąją sovietų operaciją prieš Suomiją reikėtų laikyti Antrojo pasaulinio karo dalimi.<ref>Pvz., Trotter, W. A Frozen Hell: The Russo-Finnish Winter War of 1939—1940.
Jowett, Ph. et al. Finland at War 1939—45 (Elite). Gilber, M. The Second World War: A Complete History. Churchill, W. The Second World War. Keegan, J. The Second World War. Condon, R. Traducido por López-Pozas Carreño, Carlos (1976), Guerra de invierno: Rusia contra Finlandia.</ref> Sovietai prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. [[Tautų Sąjunga]] pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. [[gruodžio 14]] d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos. <ref>{{cite web |title= League of Nations' expulsion of the U.S.S.R. |url= http://www.ibiblio.org/pha/policy/1939/391214a.html |date= 14 December 1939 |work= |publisher= League of Nation |accessdate=24 July 2009}}</ref>
 
Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių, skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai, pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.
Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. [[Raudonoji armija]], nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta [[1937]] m. [[Stalinas|Stalino]] vykdyto [[didysis valymas|Didžiojo valymo]]. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų. Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasis karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.
 
SuomijojeTaikos kovasutartis su sovietais padėjo suvienytitarp Suomijos visuomenę, kuri tebejautė susiskaldymą po [[Suomijos pilietinis karas|Suomijos pilietinio karo]]. Sovietai prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. [[Tautų Sąjunga]] pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. [[gruodžio 14]] d. pašalino ją iš TautųSovietų Sąjungos. <ref>{{cite web |title= League of Nations' expulsion of the U.S.S.R. |url= http://www.ibiblio.org/pha/policy/1939/391214a.html |date= 14 December 1939 |work= |publisher= League of Nation |accessdate=24 July 2009}}</ref> Taikos sutartis sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.
 
== Priešistorė ==
 
=== Šalių santykiai 1917–1937 m. ===
[[Vaizdas:Soviet-finnish-nonaggression-pact-1932.png|thumb|200px|left|Suomijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo akto pasirašymas 1932 m.]]
[[Vaizdas:SJ5 Miljoonalinnake Mannerheim Line.png|thumb|200px|Manerheimo linijos įtvirtinimai]]
 
Nuo [[1809]] iki 1917 m. Suomija buvo autonomine valstybe [[Rusijos imperija|Rusijos imperijoje]]. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917 m. gruodžio mėn. 6 d. Suomijos Senatas paskelbė Suomijos nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl 1918 m. sausio 4 d. Rusijos Centrinis Vykdomasis Komitetas pripažino Suomijos nepriklausomybę.<ref>William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.</ref><ref>[http://www.tuad.nsk.ru/~history/Europe/Finland/itsen.html Постановление СНК о признании независимости Финляндии (18 декабря 1917 г.)]</ref> 1918 m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas, kuriame „raudonieji“ (suomių socialistai), palaikomi Rusijos bolševikų, kovojo su „baltaisiais“, kuriuos rėmė Vokietija ir Švedija. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo [[Carl Gustaf Emil Mannerheim]], pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į Rytų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. Pirmasis Suomijos - sovietų karas truko iki 1920 m., kai buvo sudaryta Tartu taikos sutartis. Pagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos siena buvo pripažinta tradicinė (nuo 1812 m.) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės siena, taip pat Suomijai atiteko Petsamas ir vakarinė Rybačio pusiasalio dalis Užpoliarėje. Ši siena buvo už 32 km nuo Leningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] ir neleido savo teritorija naudotis baltųjų pajėgoms. K.Manerheimas, buvę Karelijos separatistinio judėjimo aktyvistai ir lyderiai šią taiką laikė gėdinga ir išduodančią tėvynainius.<ref>Suomi kautta aikojen. — Helsinki: Otava, Oy Valitut Palat — Reader's Digest Ab, 1992. — P. 387. — ISBN 951-8933-60-X.</ref>
 
DidžiosiosPo Suomijostaikos idėjasudarymo išlikoSuomijos gyva,ir 1922 m.Sovietų įkurtaSąjungos Akademinėsantykiai Karelijosnebuvo draugijadraugiški, (Akateeminentačiau Karjala-Seura)nebuvo propagavoir Rytų Karelijosatvirai prijungimo prie Suomijos idėjąpriešiški. Vėlesni šalių santykiai buvo „korektiški, tačiau šalti“.<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir ypač [[Skandinavija|Skandinavijoje]] dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir [[Tautų Sąjunga]]. Suomija, kartu su kitomis [[Šiaurės šalys|Šiaurės šalimis]], [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Danija]] paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927 m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir karinės aviacijos nebuvo.
1918 m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas, kuriame „raudonieji“ (suomių socialistai), palaikomi Rusijos bolševikų, kovojo su „baltaisiais“, kuriuos palaikė Vokietija ir Švedija. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo [[Carl Gustaf Emil Mannerheim]], pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į sovietų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. 1920 m. abi valstybės sudarė Tartu taikos sutartį. Pagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos siena buvo pripažinta tradicinė (nuo 1812 m.) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės siena, taip pat Suomijai atiteko Petsamas Užpoliarėje. Ši siena buvo už 32 km nuo Leningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] ir neleido savo teritorija naudotis baltųjų pajėgoms.
 
Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. Vėlesni šalių santykiai buvo „korektiški, tačiau šalti“.<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir ypač [[Skandinavija|Skandinavijoje]] dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir [[Tautų Sąjunga]]. Suomija, kartu su kitomis [[Šiaurės šalys|Šiaurės šalimis]], [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Danija]] paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927 m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir aviacijos nebuvo.
 
Nepaisant to buvo sudaryta Gynybos taryba, kuriai 1931 m. liepos 10 d. ėmė vadovauti K.G.E. Manerheimas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad kol SSRS valdžioje yra bolševikai, tai rimtomis pasekmėmis gresia visam pasauliui, visų pirma Suomijai: „Maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu“ <ref name="Manerheimas">[http://militera.lib.ru/memo/other/mannerheim/index.html Карл Густав Маннергейм. Мемуары] М.: Вагриус, 1999.. ISBN 5-264-00049-2</ref> 1931 m. rugpjūčio mėn., po trečiajame dešimtmetyje įrengtų gynybinių [[Enkelio linija|Enkelio linijos]] įrengimų apžiūros, Manerheimas įsitikino jos netinkamumu šiuolaikinio karo sąlygoms tiek dėl nevykusio išdėstymo, tiek dėl to, kad juos jau buvo paveikęs laikas.
 
1932 m. kaimyninės šalys sudarėTartu Nepuolimotaikos sutartį papildė Paktu dėl nepuolimo. 1934 m. ši sutartis buvo pratęsta 10 metų. Po šių sutarčių priimtame 1934 m. Suomijos biudžete išlaidų eilutės gynybinių įrengimų statybai [[Karelijos sąsmauka|Karelijos sąsmaukoje]] buvo išbrauktos. Tarpusavio nepasitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos.
 
=== 1938–1939 m. derybos ===
1939 m. kovo mėn. SSRS oficialiai pareiškė, kad norėtų 30-čiai metų išsinuomoti Hoglando, Laavansaario (dab. [[Moščnyj]]), [[Didžiojo Tiuterso|Didysis Tiutersas]] ir [[Seskaras|Seskaro]] salas. Jau vėliau, kaip kompensacija, Suomijai buvo pasiūlytos teritorijos Rytų Karelijoje.<ref>Mannerheim, C.G.E. & Virkkunen, Sakari. Suomen Marsalkan muistelmat. – Suuri suomalainen kirjakerho, 1995. – P. 172. – ISBN 951-643-469-X.</ref> Manerheimas buvo pasiruošęs atiduoti salas, nes jų vis tiek praktiškai nebuvo galima nei apginti, nei naudoti Karelijos sąsmaukos gynybai.<ref>Mannerheim-Virkkunen 1995: p.172</ref> Nepaisant to derybos buvo nerezultatyvios ir 1939 m. balandžio 6 d. nutrūko.
 
1939 m. rugpjūčio 23 d. [[Molotovo-Ribentropo_paktas|Molotovo-Ribentropo pakto]] slaptaisiais protokolais Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, kad [[Baltijos valstybės]], [[Suomija]] ir pusė [[Lenkija|Lenkijos]] teritorijos patenka į sovietų įtakos sferą. Tiesiogine tų susitarimų pasekme tapo Žiemos karas. Lenkijos karinis pralaimėjimas 1939 m. rugsėjo mėn. sudarė sąlygas tolimesnei sovietų ekspansijai į slaptaisiais protokolais numatytą įtakos sferą. Sovietų Sąjunga ultimatumais privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją sudaryti sutartis, pagal kurias jų teritorijose buvo įkurtos sovietų karinės bazės. Po to. panašius pasiūlymus sovietai pateikė ir Suomijai. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga vienašališkai nutraukė nepuolimo sutartį su Suomija. 1939 m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25 km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30 m. išnuomoti [[Hanko pusiasalis|Hanko pusiasalį]] karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą [[Karelija|Karelijos]] teritoriją.
 
=== 1939 m. spalio-lapkričio derybos ===
 
1939 m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25 km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30 m. išnuomoti [[Hanko pusiasalis|Hanko pusiasalį]] karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą [[Karelija|Karelijos]] teritoriją.
 
Skirtingai nuo Baltijos valstybių, Suomijos vyriausybė atsisakė sutikti su sovietų ultimatumu. Lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė paskelbė notą Suomijai dėl Mainilos kaimo Rusijoje apšaudymo, kuris sovietų teigimu buvo įvykdytas iš Suomijos teritorijos. SSRS pareikalavo, kad Suomija atsiprašytų dėl incidento ir atitrauktų kariuomenę 20-25 km nuo sienos (t. y. pasitrauktų iš įtvirtinimų). Suomija neigė savo kaltę dėl Mainilos incidento ir atmetė sovietų reikalavimus. Stalinas tai interpretavo kaip pretekstą nutraukti nepuolimo sutarties galiojimą.
 
=== Požiūris į karą Suomijoje ===
Suomijoje kova su sovietais padėjo suvienyti Suomijos visuomenę, kuri tebejautė susiskaldymą po [[Suomijos pilietinis karas|Suomijos pilietinio karo]].
 
Karo pabaigoje buvo parengti įsakymai trauktis iki kitos gynybinės linijos, esančios Taipale sektoriuje. Buvo diskutuojama, kiek laiko dar atsilaikys kariuomenė, skaičiavimai svyravo nuo kelių dienų <ref>{{cite book |last1=Laaksonen |first1=Lasse |authorlink1= |title= Todellisuus ja harhat |year=2005 |origyear=1999 |publisher=Ajatus kirjat |isbn=951-20-6911-3 |language=Finnish}}</ref> iki kelių mėnesių <ref>{{cite book |last1=Halsti |first1=Wolfgang Hallstén |authorlink1= |title= Talvisota 1939-1940 |year=1955 |publisher=Otava |isbn= |language=Finnish}}</ref>, bet daugiausiai buvo manoma, kad Suomijos kariuomenė šioje vietoje dar atsilaikys kelias savaites. <ref>{{cite book |last1=Paasikivi |first1=Juho Kusti |authorlink1=Juho Kusti Paasikivi |title= Toimintani Moskovassa |year=1959 |publisher=WSOY |isbn= |language=Finnish}}</ref>