Vikipedija

Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Elfstedentocht-Plaatsnamen.png|miniatiūra|220px|right|Varžybų trasa]]
[[Vaizdas:Dmitri Shostakovich credit Deutsche Fotothek adjusted.jpg|thumb|Dmitrijus Šostakovičius 1950 m.]]
'''Vienuolikos miestų turas''' ({{ol|Elfstedentocht}}) – tradicinis [[Čiuožimas ant ledo|čiuožimo ant ledo]] [[ultramaratonas]], rengiamas [[Nyderlandai|Nyderlandų]] šiauriniame [[Fryzija|Fryzijos]] regione, gyvuojantis nuo [[XVIII a.]] Renginio metu vyksta tiek [[greitasis čiuožimas|greitojo čiuožimo]] varžybos (su 300 dalyvių), tiek laisvalaikio turo (su 16 000 čiuožėjų). Trasa užšalusiais vandens keliais driekiasi apie 200 km per visus vienuolika istorinių provincijos miestų. Varžybos vyksta ne daugiau kaip kartą per metus, tik tada, kai natūralus [[ledas]] visoje trasoje siekia ne mažiau kaip 15 cm storį, todėl kartais iš eilės kasmet, o kartais varžybos gali nevykti ir 20 metų. Kai ledas tinka, paskelbiama apie renginį ir jis prasideda per 48 valandas.
'''Dmitrijus Šostakovičius''' (''Дмитрий Дмитриевич Шостакович'', [[1906]] m. [[rugsėjo 25]] d. – [[1975]] m. [[rugpjūčio 9]] d.) – vienas žymiausių rusų kompozitorių, pianistų ir muzikos pedagogų.
 
Trasos ilgis yra beveik 200 km, ją uždaru maršrutu dalyviai įveikia užšalusių kanalų ir upių vagomis, per ežerus, aplankydami vienuolika istorinių fryzų miestų: [[Leuvardenas|Leuvardeną]], [[Snekas|Sneką]], [[Eilstas|Eilstą]], [[Slotenas|Sloteną]], [[Stavorenas|Stavoreną]], [[Hindelopenas|Hindelopeną]], [[Vorkiumas|Vorkiumą]], [[Bolsvardas|Bolsvardą]], [[Harlingenas|Harlingeną]], [[Franekeris|Franekerį]], [[Dokiumas|Dokiumą]]. Trasos maršrutas gali šiek tiek skirtis konkrečiose lenktynėse priklausomai nuo ledo kokybės. Čiuožimo turas prasideda ir baigiasi Leuvardene. Jis vyksta tik tada, kai ledas yra ir išlieka mažiausiai 15 cm storio visoje trasoje, nes saugumas turi būti užtikrinamas apie 15 000 dalyvių, keliančių aukštus ledo kokybės reikalavimus. Paskutinės varžybos vyko [[1985]], [[1986]] ir [[1997]] m. Visi čiuožėjai turi būti Vienuolikos fryzų miestų asociacijos nariais. Reikalinga sumokėti starto mokestį ir turėti užkandį ([[2017]] m. tai sudarė apie 100 eurų). Čiuožėjai privalo surinkti [[Antspaudas|atspaudus]] kiekviename trasos mieste bei trijuose slaptuose taškuose ir baigti čiuožti iki vidurnakčio.
Gimė Sankt Peterburge. Per tėvo giminės liniją buvo kilęs iš [[Vileika|Vileikos]] lenkų Šostakovičių šeimos. Nuo pat vaikystės rodė gabumus muzikai. [[1919]] m. (būdamas 13-os) priimtas į [[Leningrado konservatorija|Petrogrado konservatoriją]], mokėsi pas [[Aleksandras Glazunovas|Aleksandrą Glazunovą]], Leonidą Nikolajevą, Maksimilianą Šteinbergą, Nikolajų Solovjovą). [[1926]] m. pristatė savo pirmąjį didesnį (baigiamąjį) darbą – „I-ąją simfoniją“.
 
[[1760]] m. buvo paminėti čiuožėjai, per vieną dieną apsilankę vienuolikoje Fryzijos miestų. ''Elfstedentochto'' renginys jau buvo tapęs fryzų tradicijų dalimi, kai [[1890]] m. Pim Mulier suprato organizuotų varžybų idėją, kurią pirmą kartą įgyvendino [[1909]] m. su 22 sportininkais. Po šio lenktynių turams organizuoti buvo įkurta „''Vereniging De Friesche Elf Steden''“ (Vienuolikos fryzų miestų asociacija). [[1939]]-[[1942]] m. žiemos buvo ypač atšiaurios, o lenktynės vyko kiekvienoje iš jų. 1940 m. maratone, vykusiame prieš tris mėnesius iki [[Vokietija|Vokietijos]] invazijos į Nyderlandus, sausio 30 d. 05:00 val. startavo daugiau kaip 3 000 sportininkų, o pirmieji penki finišavo 16:34 val. Renginys buvo nušviečiamas olandų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.
Baigęs mokslus, išvyko į Maskvą, dirbo kompozitoriumi, daug koncertavo kaip pianistas, grojo Varšuvoje ir Berlyne. [[1927]] m. tapo I tarptautinio [[Šopeno pianistų konkursas|Šopeno pianistų konkurso]] garbės diplomo laureatu. Dmitrijus Šostakovičius kūrė eksperimentinio, avangardinio pobūdžio kūrinius, todėl susilaukė daug kritikos iš tarybinės nomenklatūros. Įsidarbino Darbininkų jaunimo teatre, kad išvengtų ideologinio persekiojimo. [[1936]] m. dėl operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ (''Леди Макбет Мценского уезда'') kompozitorius susilaukė daug priekaištų iš tarybinės spaudos ir nomenklatūros, kritikuotas dėl realizmo trūkumo, masėms nesuprantamo [[formalizmas|formalizmo]]. Operos statymai nutraukti, taip pat atšaukta Šostakovičiaus 4-osios simfonijos premjera. [[1937]] m. kompozitorius pristatė konservatyvesnę 5-ąją simfoniją, kuri susilaukė teigiamų įvertinimų.
 
[[1963]] m. ''Elfstedentochtas'' pagarsėjo kaip „63-iųjų pragaras“, kuomet tik 69 iš 10 000 dalyvių sugebėjo užbaigti lenktynes dėl itin žemos -18°C temperatūros, smarkaus snygio ir pašėlusio rytų vėjo. Sąlygos buvo tokios baisios, kad 1963 m. nugalėtojas Reinier Paping tapo nacionaliniu didvyriu, o pats 11 miestų turas buvo legendinis. R. Paping negalėjo matyti kertamos finišo linijos, nes lenktynių pabaigoje jo akys buvo apledėjusios, o daugelis varžybų dalyvių patyrė nušalimo, sulaužytų galūnių ar pažeistų akių traumas. Kitas ''Elfstedentochto'' turas po 1963 m. buvo surengtas [[1985]] m. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Anksčiau vienas iš geriausių būdų nesušalti lenktynėse buvo dėvėti laikraščius po drabužiais. Per 20 metų nuo 1963 iki 1985 m. lenktynininkų sportinė [[apranga]], [[Treniruotė|treniravimosi]] metodai ir [[pačiūžos]] tapo daug labiau pažengę, pakeitę [[čiuožimas|čiuožimo]] pobūdį.
Vėliau Dmitrijus Šostakovičius kurį laiką atsidėjo pedagoginiam darbui: 1937–1941 ir 1945–1948 m. dėstė Leningrado konservatorijoje, 1943–1948 m. ir [[Maskvos konservatorija|Maskvos konservatorijoje]]; [[1939]] m. įgijo profesoriaus laipsnį.
 
'''[[DmitrijusVienuolikos Šostakovičiusmiestų turas|Daugiau…]]'''▼
Karo metais savanoriavo Leningrado gaisrinėje ir radijuje. Vėliau evakuotas į [[Samara|Kuibyševą]], ten sukūrė 7-ąją simfoniją, kuri buvo skirta Leningrado pasipriešinimui pažymėti. [[1943]] m. persikėlė į Maskvą, sukūrė 8-ąją simfoniją [[Stalingrado mūšis|Stalingrado mūšio]] atminimui, bet vėl buvo kritikuojamas dėl pergalei netinkamos kūrinio nuotaikos. [[1947]] m. kompozitorius įtrauktas į RTFSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus.
 
[[1948]] m., vadovaujantis Ždanovo doktrina, Dmitrijus Šostakovičius (kaip ir [[Sergejus Prokofjevas]], [[Aramas Chačaturianas]], [[Visarionas Šebalinas]]) buvo apkaltintas formalizmu, pašalintas iš pedagogo pareigų Maskvos ir Leningrado konservatorijose, jo muzikos atlikimas visaip varžytas. Taip tarybinė valdžia mėgino kovoti su „antiliaudiškomis“, vakarietiškomis įtakomis. Dėl to, kompozitorius buvo priverstas sukurti keletą supaprastinto muzikinio stiliaus sovietinės tematikos kūrinių (oratoriją „Daina apie miškus“ ''Песнь о лесах'', kantatą „Virš mūsų Tėvynės saulė šviečia“ ''Над Родиной нашей солнце сияет'').
 
Po [[Stalinas|Stalino]] mirties [[1953]] m., kompozitoriaus kūryba pradėta traktuoti laisviau. [[1960]] m. Dmitrijus Šostakovičius įstojo į [[TSKP]]. Parašė keletą TSRS pergales šlovinančių kūrinių. Gastroliavo po užsienį. Amerikos menų ir mokslų akademijos (1959 m.), Bavarijos dailiųjų menų akademijos (1968 m.) narys korespondentas, daugelio valstybių meno akademijų ir universitetų garbės daktaras. Menotyros daktaras (1965 m.). Politinio atšilimo metais D. Šostakovičiaus naujuosius kūrinius imta naudoti sovietų meno laimėjimams reprezentuoti TSRS ir užsienyje.
 
1965 m. kartu su kitais TSRS kūrėjais viešai pasisakė prieš [[Josifas Brodskis|Josifo Brodskio]] politinį persekiojimą. Dėl nuolatinio ideologinio spaudimo kompozitoriaus sveikata pašlijo. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Dmitrijus Šostakovičius gerokai mažiau kūrė, muzikoje ėmė vyrauti tragiškos nuotaikos. Mirė [[1975]] m. nuo [[plaučių vėžys|plaučių vėžio]].
 
▲'''[[Dmitrijus Šostakovičius|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Vikiprojektas:Savaitės_straipsnis/Straipsnis"