[[Būdvardis|Būdvardžiai]] su daiktavardžiais buvo derinami [[Linksnis|linksniu]], [[Gramatinis skaičius|skaičiumi]] ir [[Gramatinė giminė|gimine]] Būdvardžiai išsirutuliojo į stipriąjastipriąją ir silpnąją linksniuotes, pradžioje atitinkamai turėjusias neapibrėžtą ir apibrėžtą reikšmes. Dėl savo apibrėžtumo dukterinėse kalbose silpnosios formos pradėtos vartoti su parodomaisiais įvardžiais ir žymimaisiais [[Artikelis|artikeliais]]. Terminai „stiprioji“ ir „silpnoji“ grįsti tolesne šių linksniuočių raida dukterinėse kalbose, pavyzdžiui, [[Vokiečių kalba|vokiečių]] ir [[Senoji anglų kalba|senojoje anglų]], kuriose stiprioji linksniuotė pasižymi skirtingesnėmis galūnėmis. Prokalbėje, kaip ir [[Gotų kalba|gotų kalboje]], tokie terminai nėra svarbūs. Stiprioji linksniuotė grįsta a ir ō kamienais, vartojant [[Įvardžiai|įvardines]] [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] galūnes; silpnoji linksniuotė grįsta daiktavardinėmis n kamieno galūnėmis. Yra išlikę u ir i kamienų būdvardžių pėdsakų, šių kamienų galūnių pasitaikydavo tik viename kitame linksnyje.<ref name = "Appendix"/>
