Australijos darbininkų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Australijos darbininkų (leiboristų) partija''', ('''ALP''', ''Australian Labor party'') -– [[Australija|Australijos]] kairioji politinė partija.

[[1901]] m. buvo priimta programa, kurioje siekiama visuotinių rinkimų, senatvės pensijų, laisvanoriškos kariuomenės. Tačiau joje taip pat buvo ir eilė rasistinių nuostatų, nukreiptų prieš azijiečių imigraciją. [[1904]] m. gegužės mėn. buvo sudaryta pirmoji leiboristų Vatsono mažumos vyriausybė, gyvavusi tris mėnesius. [[1907]] m. spalio mėn. nauju partijos lyderiu tapo šachtininkas iš Kvinslendo Endriu Fišeris. [[1908]] m. partija pavadinta ''Australijos darbo partija''. [[1908]] m. spalio -– [[1909]] balandžio mėn. E. Fišeris sudarė mažumos vyriausybę, kuri didelių darbų neatliko, bet partija įgijo didelę patirtį.

[[1920]] m. dalis leiboristų perėjo į kompartiją, todėl partija susilpnėjo. Tik [[1929]] m., vėl laimėję rinkimus, leiboristai buvo sudarę Dž. Skalino vyriausybę, tačiau ji panaudojo kariuomenę prieš streikavusius darbininkus, todėl [[1931]] m. partija pralaimėjo rinkimus. Iš ALP išėjo Tasmanijos ministro pirmininko D. Laisono vadovaujami dešinieji, kurie įkūrė ''Vieningosios Australijos partiją'', [[1931]] -– [[1941]] m. kartu su ''Agrarų partija'' buvusią valdžioje.

[[1941]] m. spalio mėn. vėl buvo sudaryta Dž. Kertino, o jam [[1945]] m. liepą mirus -– Dž. Čiflio leiboristų vyriausybės. [[1945]] m. buvo nacionalizuota dalis geležinkelių ir civilinės aviacijos, aliuminio pramonė, energetika, irigacijos sistemos, bet bankų nacionalizavimą uždraudė Aukščiausiasis Teismas. Buvo įvesta 40 val. darbo savaitė, nedarbo pašalpos, įvykdyta aukštojo mokslo reforma.

[[1951]] m. birželio mirus Čifliui, partijos lyderiu tapo dr. H. V. Evatas. [[1949]] -– [[1972]] m. ALP buvo opozicijoje. Tuo metu partijoje susidarė slapta organizacija „Judėjimas“, kuri buvo pašalinta iš partijos ir [[1955]] m. įkūrė ''Demokratinę leiboristų partiją''. Kai kuriose valstijose kilo pasipriešinimas profsąjungų diktatui. To pasėkoje leiboristai neteko valdžios valstijose.

[[1957]] m. 22 -– oji federalinė konferencija priėmė naują programą, kurioje siekiama demokratinės pramonės, gamybos, paskirstymo ir mainų socializacijos, eksploatacijos panaikinimo bei eilės reformų. 1960 m., pralaimėjęs trejus rinkimus, Evatas atsistatydino, nauju lyderiu tapo Arturas Kalvelas. [[1961]] m. rinkimuose leiboristai nugalėjo, tačiau vyriausybės nesudarė.

[[1969]] m. rinkimai buvo pralaimėti, bet [[1972]] m. leiboristai sulaukė triuškinančios pergalės. [[1972]] -– [[1974]] m. ir [[1974]] -– [[1975]] m. vėl buvo sudarytas Gugo Vitlemo leiboristų kabinetas, kuris nutraukė Australijos dalyvavimą Indokinijos kare, suteikė socialines ir kultūrines teises aborigenams, demokratizavo švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas. [[1972]] m. devalvavus dolerį ir [[1973]] m. ketvirčiu sumažinus muitus, prasidėjo ekonomikos pagyvėjimas. Tačiau priimti darbuotojų teises ginantys įstatymai sulaukė monopolinio kapitalo pasipriešinimo, todėl [[1975]] m. pabaigoje Australijos generalgubernatorius paleido G. Vitlemo vyriausybę.

[[1975]] m. ir [[1977]] m. rinkimai buvo pralaimėti. [[1979]] m. 33 -– oje ALP konferencijoje buvo priimta nauja programa, kurioje akcentuojamas valstybinis ekonomikos reguliavimas ir planavimas. [[1981]] m. partija pasiskelbė demokratine socialistine, į partijos vadovybę įtraukiami moterų, jaunimo ir profsąjungų lyderiai. V. Heideną partijos pirmininko poste pakeitė Australijos profsąjungų tarybos vadovas R. Houkas. [[1983]] m. ALP gavo 49,5% balsų, 75 vietas atstovų rūmuose bei 30 vietų senate ir [[1983]] m. gegužės 5 d. sudarė vienpartinį R. Houko kabinetą.

[[1990]] -– [[1993]] m. Vakarų Australijos premjere buvo Karmena Paurens, pirmoji moteris, valstijos vadovė. [[1993]] m. kovo 13 d. buvo sudaryta nauja Kitingo vyriausybė, dirbusi iki [[1996]] m. [[kovo 2]] d. ir atlikusi keletą svarbių ekonominių ir socialinių reformų.

Partija organizuota pagal federalinę sistemą. Aukščiausias organas -– kas dvejus metus šaukiama nacionalinė konferencija, į kurią kiekviena iš 6 valstijų siunčia po 7 delegatus. Konferencijos nutarimai privalomi vyriausybei. Joje sudaromas 17 narių Federalinis vykdomasis komitetas, kuriame atstovaujamos profsąjungos, moterų ir jaunimo organizacijos. Kiekvienoje valstijoje leidžiami savi partiniai laikraščiai, svarbiausias jų ''Labor Herald''. [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalo]] narė nuo [[1951]] m., turi 45 000 individualių narių.

*[[1908]] m. Endriu Fišeris ([[1908]] -– [[1909]] m., [[1910]] -– [[1913]] m. ir [[1914]] -– [[1915]] m. ministras pirmininkas),

*[[1915]] m. Bilis Hjudžas ([[1915]] -– [[1923]] m. ministras pirmininkas),

*[[1928]] m. Džeimsas Skalinas ([[1928]] -– [[1932]] m. ministras pirmininkas),

*[[1935]] m. Džonas Kertinas ([[1941]] -– [[1945]] m. ministras pirmininkas),

*[[1945]] m. Benas Čiflis ([[1945]] -– [[1949]] m. ministras pirmininkas),

*[[1967]] m. Goudžas Vilemas ([[1972]] -– [[1975]] m. ministras pirmininkas),

*[[1983]] m. Robertas Houkas ([[1972]] -– [[1975]] m. ministras pirmininkas),

*[[1991]] m. Polas Kitingas ([[1991]] -– [[1996]] m. ministras pirmininkas),