Keltai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 37:
[[Indoeuropiečių kalbos|Indoeuropiečių kalbų]] tarpe keltų kalbai tenka tarpinė vieta tarp [[germanų kalbos|germanų]] ir [[Italikų kalbos|italikų kalbų]]. Iš to kai kurie tyrinėtojai daro išvadą, kad senovės keltai kurį laiką bus gyvenę tokioje teritorijoje, kuri siekėsi su germanų ir italikų užimtomis teritorijomis. Senovės keltų gimininės bendruomenės buvo vadina­mos ''[[Klanas|klanais]]'', kuriuos valdė renkami vadai. Žemė buvo bendra viso klano nuosavybė. Keltai vertėsi [[žemdirbystė|žemdirbyste]], [[gyvulininkystė|gyvulininkyste]], [[medžioklė|medžiokle]] ir miško teikiamų gėrybių rinkimu. Laikui bėgant, iš klanų vadų susidarė didikų luomas. Pasenę klanų vadai valdžią perduodavo savo įpėdiniams.
 
Visus keltus vienijo bendra [[kalba]], bendra [[religija]] ir bendri papročiai. Senus keltų papročius ir visą liaudies kūrybą stengėsi išlaikyti jų dvasininkai − [[Druidas|druidai]], kurie klausė išrinkto iš jų pačių tarpo vyriausiojo druido. Keltai buvo pasiekę gana aukštą kultūros lygį. Keltų [[keramika|keramikos]] ir [[metalas|metalo]] dirbiniai pasižymėjo dailumu ir gera atlikimo technika. Iš keltų [[geležis|geležį]] gaminti išmoko germanai ir kai kurios kitos Europos žemyno tautos. Keltų vadai jau kaldino [[auksas|aukso]] ir [[sidabras|sidabro]] monetas su sa­vo atvaizdais. Galijoje keltai įkūrė miestų, kuriuose klestėjo amatai ir prekyba. Labiausiai išgarsėjo du miestai: [[BibraktėBibrakta]] ir [[Alezija]]. BibraktėBibrakta, tapusi vienos keltų genties − hedujųedujų sostine, pasidarė žymiausiu [[Galija|Galijos]] centru. Alezija buvo kitos keltų genties − mandubių sostinė.
 
[[III a. pr. m. e.]] buvo didžiausio keltų išplitimo laikotarpis, o paskui jie ėmė nykti. Vienur buvo romėnų nukariauti, kitur sumišo su kitomis tautomis. Keltams nepasisekė įkurti patvarių valstybių todėl, kad jie išsisklaidė labai didelėje teritorijoje, kur sudarė ne­gausų užkariautojų sluoksnį. Be to, pačių keltų vadai nesutarė ir kovojo dėl valdžios. Keltai labai greit išeikvojo savo energiją. Įgudę kariauti, jie virto tik pa­geidaujamais samdiniais kitų tautų kariuomenėms sustiprinti. Keltus silpnino tarpusavio kovos ir iš rytų juos ėmė stumti germanai, o iš pietų - romėnai. Dalį keltų I a. pr.m.e. germanai išstūmė už Reino. 58-51 m.pr.m.e. [[Julijus Cezaris]] nukariavo visą [[Galija|Galiją]]. [[Augustas]] užkariavo keltų gyventas sritis Dunojau aukštupyje, taip pat šiaurinę Ispaniją, Galatiją, o [[Klaudijus]], I m.e.a. viduryje užkariavo didžiąją dalį Britanijos. Romos imperijos teritorijoje likę keltai buvo stipriai romanizuoti.