Žmonių aukojimas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 7:
Žmonių aukojimas buvo išplitęs po visą senąjį pasaulį. [[Vakarų Afrika|Vakarų Afrikoje]] (dagomėjai, ašančiai) būdavo paplitęs karaliaus – žynio aukojimas su jo vergais. [[Senovės Egiptas|Senovės Egipte]] buvo numatyta, kad vergai, mirus jų šeimininkui, jam tebepriklauso ir turi jį lydėti į pomirtinį pasaulį. Kitose semitų tautose ([[asirai|asirų]], [[finikiečiai|finikiečių]]) pasitaikydavo išperkamieji aukojimo ritualai, kuomet vardan nuodėmės išpirkimo būdavo paaukojamas savo vaikas. Taip pat ritualiniai žmonių aukojimai buvo vykdomi Indijoje, Kinijoje, Okeanijoje.
Šis reiškinys itin buvo paplitęs Amerikoje, o ypač [[Mezoamerika|Mezoamerikoje]] (tarp [[majai|majų]], [[actekai|actekų]]). Šių civilizacijų [[Mezoamerikos piramidės|piramidėse-šventyklose]] masiškai dievams buvo aukojami karo belaisviai bei vaikai. Be to, pastarieji vykdė ir karines kampanijas tik dėl šio tikslo.<ref>{{Cite web|url=http://nautil.us/blog/we-may-never-truly-fathom-other-cultures|title=We May Never Truly Fathom Other Cultures|last=Atwood|first=Roger|date=2016-10-07|website=Nautilus|access-date=2019-03-06}}</ref> [[Inkų imperija|Inkų imperijoje]] aukojimai vykdavo mirus valdovui.
Apie senovės [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] vykdytus aukojimo ritualus nėra gerai žinoma. Nors mitologijoje yra tokių ritualų pavyzdžių, tačiau ar jie buvo vykdomi iš tikro nesutariama. Minima apie keltų, germanų, graikų, slavų vykdytus priešų aukojimus, tačiau tokie ritualai nebuvę masiniai. Lietuvių [[Geležinis vilkas|legendoje apie Geležinį vilką]] taip pat minimas aukojimo ritualas – į būsimos Gedimino pilies pamatus turėjo būti paaukota jauna mergina, tačiau įstumtas akmuo tik išplėšė gėles iš jos rankų. Senuosiuose šaltiniuose yra užuominų, kad baltai laimėję mūšį parinkdavo vieną iš priešų belaisvių ir nužudydavo kaip auką dievams.<ref>„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 220 psl.</ref>
| |||