02:23, 5 kovo 2019 versija taisyti Rolandas Kolyšnicinas (aptarimas \| indėlis) 691 keitimas →‎Persijos užkariavimas Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems ← Prieš tai darytas keitimas		02:35, 5 kovo 2019 versija taisyti anuliuoti Rolandas Kolyšnicinas (aptarimas \| indėlis) 691 keitimas →‎Aleksandro mirtis Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Kitas pakeitimas →
Eilutė 75: Vieną vakarą Aleksandras surengė pokylį savo laivyno vadui [[Nearchas\|Nearchui]]<ref>Nearchas: Aleksandro vaikystės draugas iš [[Kreta\|Kretos]]. Iš pradžių buvo satrapas Mažojoje Azijoje, paskui karinio laivyno vadas Indijos upėse. Jis nuplukdė Aleksandro laivyną iš Indijos į [[Tigras (upė)\|Tigrą]], vėliau aprašė savo žygdarbius veikale (tekstas prarastas), kuris buvo pagrindinis istoriko Ariano šaltinis.</ref>, kitą vakarą – šventę [[Heraklis\|Heraklio]] garbei. Puotos pabaigoje Aleksandras vienu dideliu mauku išgėrė visą taurę neskiesto vyno ir iš skausmo taip suriko, tarytum būtų patyręs smūgį. Jam pasidarė silpna, ir tik draugų padedamas nusigavo iki savo lovos. Kitą dieną jis vis dar buvo silpnas, smarkiai karščiavo. Jis vis dar manė netrukus pasveikti ir plauksiąs su savo laivais į Arabiją, bet jo bičiuliai dabar ėmė smarkiai nerimauti. Tarp karių pasklido žinia, kad karalius sunkiai serga. Artėjant trisdešimt trečiajam jo gimtadieniui karštligė nepasitraukė, skausmas sustiprėjo ir pats Aleksandras suprato, kad galas jau čia pat. Jis nusimovė savo karališkąjį žiedą su antspaudu ir atidavė jį savo draugui Perdikui<ref>Perdikas: Oronto sūnus, buvo vienas iš Aleksandro kariuomenės vadų ir jo asmens sargybinis, o [[324 m. pr. m. e.]] tapo raitininkų vadu, pakeitė ~~Hefaisrioną~~Hefaistioną. Jis buvo paskirtas Aleksandro ir [[Roksana\|Roksanos]] sūnaus globėju, bet žuvo karuose dėl valdžios paveldėjimo.</ref>, kad šis galėtų laikinai vykdyti regento pareigas, tačiau kas bus galutinis įpėdinis, liko neaišku. Imperijai grėsė suirutė, jeigu karalius aiškiai neišsakys savo valios. Galiausiai bičiuliai priėjo prie jo lovos krašto ir ėmė maldauti įvardyti savo įpėdinį: Kam palieki savo karalystę? Didžiulėmis pastangomis Aleksandras sušnabždėjo: ''Stipriausiajam.'' Su tais žodžiais Aleksandras užmerkė akis ir mirė<ref>Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ [[Vilnius]], Tyto alba, [[2012]] m. 367–370 psl. ISBN 978-9986-16-909-3</ref>. ~~Iš kart~~Iškart po Aleksandro mirties pasklido gandai, kad karalius buvo nužudytas<ref>Arrian [[1976]] m. In de Sélincourt, Aubrey. Anabasis Alexandri. Penguin Books. ISBN 0-14-044253-7.</ref><ref>Diodorus Siculus [[1989]] m. „Library of History“</ref><ref>Plutarch [[1919]] m. In Perrin, Bernadotte. Plutarch, Alexander.</ref>. Spėjama, kad Aleksandras mirė dėl natūralių priežasčių. Galimas daiktas, kad jis daugelį metų sirgo maliarija. Išgyvenęs daug sunkių sužeidimų, nepaliaujami dizenterijos užkratai ir ypač Indijoje, pradurtas plautis susilpnino jo pasipriešinimą ligai. Prie viso to ~~pridėjo~~prisidėjo ir besaikis alkoholio vartojimas, įprastas Makedonijos karaliams. Jeigu jį nužudė ne maliarija, plaučių infekcija ar kepenų nepakankamumas, kita galima priežastis, galėjo būti vidurių šiltinė<ref>Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ [[Vilnius]], Tyto alba, [[2012]] m. 373 psl. ISBN 978-9986-16-909-3</ref>. Aleksandro kūną buvo nutarta balzamuoti ir išsiųsti į Makedoniją, tačiau šiam planui sutrukdė [[Ptolemėjas (karvedys)\|Ptolemėjas]]<ref>Ptolemėjas buvo patikimas karo vadas per karo žygi prieš persus. Jo memuarai (tekstas prarastas) apie Aleksandro žygį buvo pagrindinis šaltinis vėlesniems istorikams, ypač Arianui.</ref> – jis užpuolė laidotuvių eiseną, pagrobė karaliaus kūną ir nusivežė jį į Egiptą. Ten jo kapas [[Aleksandrija\|Aleksandrijoje]] tapo mėgstama keliautojų iš Graikijos ir [[Romos imperija\|Romos]] lankymo vieta; prieš prasidedant krikščionybės erai jį aplankė ir imperatorius [[Augustas]].

Aleksandras Makedonietis: Skirtumas tarp puslapio versijų