Antrasis pasaulinis karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žyma: Anuliuoti |
S Atmestas Alesak pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Dirgela keitimas) Žyma: Atmesti |
||
Eilutė 28:
|combatant2=[[Ašis|'''Ašies jėgos''']]
{{flagcountry|Nazi Germany}}<br />
{{flagicon|Japan}} [[Japonijos imperija]]<br />
(kariavo 1937–1945)<br />
eilutė 67 ⟶ 66:
Karo pradžia paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – vyko [[Antrasis Italijos - Etiopijos karas]] bei [[Kinų-japonų karai|Antrasis Kinijos-Japonijos karas]]. Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Vienintele valstybe Europoje, kuri kovojo su Vokietija ir Italija liko Jungtinė Karalystė. 1940 m. italų pajėgos puolė britų kariuomenę Egipte, tačiau patyrė didelius nuostolius ir prarado [[italijos Rytų Afrika|Italijos Rytų Afrikos]] kolonijas. Nuo 1941 m. kovose Šiaurės Afrikoje pradėjo dalyvauti ir Vokietijos Afrikos korpusas.
Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją [[Barbarosos operacija|užpuolė Vokietija]], taip pat [[JAV|Jungtinės Valstijos]] po Japonijos atakos prieš [[Pearl Harboras|Pearl Harborą]]. 1941 m. žiemą Vokietijos puolimas Sovietų Sąjungoje buvo sustabdytas prie Maskvos. 1942 m. Japonija pralaimėjo keletą jūrų mūšių, tačiau iki to laiko užėmė [[Honkongas|Honkongą]], Britų Malają, [[Filipinai|Filipinus]], dalį [[Mianmaras|Birmos]], Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Italijos ir Vokietijos puolimas po pralaimėjimo El Alameino mūšyje buvo sustabdytas Šiaurės Afrikoje. 1942 m. lapkričio mėn. britų ir amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje ir 1943 m. gegužės mėn. privertė kapituliuoti Tunise. 1943 m. Vokietija patyrė pralaimėjimą Stalingrado mūšyje, Sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o JAV pasiekė naujų pergalių Ramiajame vandenyne. Ašis prarado iniciatyvą ir prasidėjo jos atsitraukimas visais frontais. 1944 m. birželio mėn. Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. 1944 m. birželio mėn. Vakarų sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje. 1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įsiveržė Raudonoji Armija. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.<ref>John Zimmermann: Pflicht zum Untergang. Die deutsche Kriegführung im Westen des Reiches 1944/45. Schöningh, Paderborn 2009, S. 97; vgl. Stephan Burgdorff/Klaus Wiegrefe (Hrsg.): Der 2. Weltkrieg. Wendepunkt der deutschen Geschichte. Deutsche Verlags-Anstalt, 2005, P. 29.</ref> 1945 m. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Karas Europoje baigėsi [[1945]] m. [[gegužės 8]] d. sovietų ir lenkų pajėgoms užėmus Berlyną ir Vokietijai besąlygiškai kapituliavus.▼
▲1941 m. žiemą Vokietijos puolimas Sovietų Sąjungoje buvo sustabdytas prie Maskvos. 1942 m. Japonija pralaimėjo keletą jūrų mūšių, tačiau iki to laiko užėmė [[Honkongas|Honkongą]], Britų Malają, [[Filipinai|Filipinus]], dalį [[Mianmaras|Birmos]], Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Italijos ir Vokietijos puolimas po pralaimėjimo El Alameino mūšyje buvo sustabdytas Šiaurės Afrikoje. 1942 m. lapkričio mėn. britų ir amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje ir 1943 m. gegužės mėn. privertė kapituliuoti Tunise. 1943 m. Vokietija patyrė pralaimėjimą Stalingrado mūšyje, Sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o JAV pasiekė naujų pergalių Ramiajame vandenyne. Ašis prarado iniciatyvą ir prasidėjo jos atsitraukimas visais frontais. 1944 m. birželio mėn. Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. 1944 m. birželio mėn. Vakarų sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje. 1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įsiveržė Raudonoji Armija. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.<ref>John Zimmermann: Pflicht zum Untergang. Die deutsche Kriegführung im Westen des Reiches 1944/45. Schöningh, Paderborn 2009, S. 97; vgl. Stephan Burgdorff/Klaus Wiegrefe (Hrsg.): Der 2. Weltkrieg. Wendepunkt der deutschen Geschichte. Deutsche Verlags-Anstalt, 2005, P. 29.</ref> 1945 m. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Karas Europoje baigėsi [[1945]] m. [[gegužės 8]] d. sovietų ir lenkų pajėgoms užėmus Berlyną ir Vokietijai besąlygiškai kapituliavus.
Ramiojo vandenyno karo teatre 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir artėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Po atominio Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo ir sovietų įsiveržimo į Mandžiūriją Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. [[rugpjūčio 15]] d.
| |||