Baltai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
 
{{Šaltiniai}}
[[Vaizdas:Baltų gentys 12-as amžius.svg|thumb|350px|Baltų genčių teritorija XII a. (pagal Mariją Gimbutienę)]]
[[Vaizdas:Baltic cultures 600-200 BC SVG.svg|thumb|350px|Baltų genčių teritorija apie V a. pr. m. e. ir vėliau (pagal Mariją Gimbutienę)]]
[[Vaizdas:Rasselenie baltov.png|thumb|350px|Baltų genčių teritorijos įverčiai pagal archeologinius duomenis (mėlyna) ir hidronimus (raudona)]]
'''Baltai''' – šiaurės rytų Europos gentys kalbėjusios [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] tautoskalbų ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusiosšeimos [[Baltų kalbos|baltų kalbomis]], kilusiomis iš [[baltų prokalbė]]s. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.
 
„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2014. ISBN 978-5-420-01724-1. P.10. </ref> ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.
 
Politiniame kontekste, ypač [[Vakarų pasaulis|Vakaruose]], „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. [[lietuviai]], [[latviai]] ir viena [[finai|finų]] grupės kalbų kalbantys [[estai]]. Dar viena žodžio ''baltai'' reikšmė yra „[[Baltijos vokiečiai]]“ (''Deutsch-Balten'').
 
== Istorija ==
 
=== Baltų susiformavimas ===
Baltų susiformavimas yra sudėtingas [[archeologija|archeologijos]], [[antropologija|antropologijos]], [[etnologija|etnologijos]], [[kalbotyra|kalbotyros]], [[mitologija|mitologijos]], [[archeogenetika|archeogenetikos]] ir kt. mokslinių disciplinų nagrinėjamas probleminis klausimas. Diskusijos dėl baltų kilmės nesiliauja jau porą šimtmečių.
 
Kaip ir daugelio kitų genčių ir tautų baltų kilmė nėra visiškai aiški. Apie jų susidarymą yra keletas teorijų. Pasak [[Marija Gimbutienė|M. Gimbutienės]] ir jos sekėjų, baltų [[etnosas|etnosai]] pradėjo formuotis praėjus kokiam tūkstančiui metų po paskutiniosios vad. [[Kurganų kultūra|Kurganų kultūros]] nešėjų invazijos (~3000 m. pr. m. e.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojant būsimame baltiškų [[hidronimas|hidronimų]] areale gyvenusius neindoeuropiečius. Kad baltiškų hidronimų areale „iki baltų“ gyvenę [[europidai|europidų rasės]] atstovai kalbėjo kažkokiomis mokslui nežinomomis neindoeuropietiškomis kalbomis, spėja ir dalis kalbininkų, – nors jokių neabejotinų [[nostratinis kalbinis sluoksnis|„senųjų europiečių“ kalbos reliktų]] iki šiol neaptikta nei minėto arealo hidronimikoje, nei hipotetinius ''paleoeuropiečius'' tariamai asimiliavusių baltų kalbose.
 
Jerzy Okulicz-Kozary baltų protėvyne laikę Dniepro aukštupį (centrinė Baltarusija), nes čia esantys seniausi baltų hidronimai. Iš čia baltai plitę į aplinkines teritorijas.<ref>Jan Jaskanis u. a.: ''Die Balten, Die nördlichen Nachbarn der Slawen.'' Karl Schillinger, Freiburg 1987, P. 12–13.</ref> Łucja Okulicz-Kozaryn palaikė šią tezę ir teigė, kad baltai Baltijos jūrą pasiekę santykinai vėlai. Pasak jos vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo link Mozūrų ir Baltijos jūros pakrantė Sambijoje ir Notangoje baltizuota tik [[didysis tautų kraustymasis|Didžiojo tautų kraustymosi]] pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr.m.e., o Lietuvoje ir Latvijoje - nuo maždaug mūsų eros pradžios. Gyventojai į šias teritorijas atsikėlę iš hipotetinės baltų protėvynės Dniepro aukštupyje.
 
Pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių [[Algirdas Girininkas|A. Girininko]] „archeologinės mokyklos“ atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleogeografo [[Algirdas Seibutis|A. Seibučio]] įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija<ref>Lietuvos archeologija I tomas. Akmens amžius. A. Girininkas 2009</ref>.
Eilutė 22:
 
=== Baltiškos archeologinės kultūros ===
{{Šaltiniai}}
Prieš 11 tūkstančių metų Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant [[ledynas|ledynui]], Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito bei epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t. y. iš archeologinių [[Svidrų kultūra| Svidrų ]] (pagal vietovės netoli Varšuvos pavadinimą) ir [[Madleno kultūra|Madleno kultūros]] arealo<ref>Lietuvos archeologija I tomas. Akmens amžius. A. Girininkas 2009</ref>. VIII tūkstm. pr. m. e. šių ir kai kurių kt. kultūrų pagrindu dab. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir iš dalies kai kurių gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės [[Kundos kultūra|Kundos]] ir [[Nemuno kultūra|Nemuno]] kultūros. VI tūkstm. pr. m. e. viduryje į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus [[įbrėžtinė keramika|įbrėžtinės keramikos]] gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolitinės [[Narvos kultūra|Narvos]] ir [[Nemuno neolitinė kultūra|Nemuno]] kultūros, o kiek vėliau ir [[Pamarių kultūra| Pamarių kultūra]], kurių raidai vėliau (IV–III tūkstm. pr. m. e.) šiek tiek įtakos darė [[Rutulinių amforų kultūra|Rutulinių amforų]], [[Virvelinės keramikos kultūra|Virvelinės keramikos]] ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusių europinių kultūrų infiltracija.
 
Maždaug [[1300 m. pr. m. e.]] (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo [[Vakarų baltų pilkapių kultūra]] (I–IV a. kelios jos atmainos, vėliau archeologų siejamos su kuršių, [[žemgaliai|žemgalių]], vad. (vakarinių) „žemaičių“, [[sėliai|sėlių]] protėviais ir kitais vakarų baltais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros<ref>Lietuvos archeologija II tomas. Ankstyvasis metalų laikotarpis. A. Girininkas 2013</ref><ref>Aisčiai. Raida E.Jovaiša 2014</ref><ref>Lietuvos istorija. Geležies amžius. II tomas. Lietuvos istorijos institutas 2007</ref>. Pastarosioms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią [[Brūkšniuotosios keramikos kultūra|Brūkšniuotosios keramikos kultūrą]], vėliau vienalaikę [[Dniepro-Dauguvos kultūra|Dniepro-Dauguvos kultūrą]], Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią vėlyvają [[Djakovo kultūra|Djakovo kultūrą]], nuo VIII a. pr. m. e. [[Pripetė (upė)|Pripetės]] baseine ir Kijevo srityje gyvavusią [[Milogrado kultūra|Milogrado kultūrą]], V a. pr. m. e. Seimo ir [[Desna|Desnos]] žemupio bei vidupio upyne [[Trzcinieco kultūra|Sosnicos kultūros]] įtakoje susiformavusią [[Juchnovo kultūra|Juchnovo kultūrą]]. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ [[Zarubincų kultūra|Zarubincų]] ir [[Kijevo kultūra|Kijevo]] kultūros, [[Rytų galindai|rytinių galindų]] palikta [[Moščino kultūra]], Kijevo kultūros pagrindu susiformavusi [[Koločino kultūra|Koločino kultūra]]. II a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje formuojasi [[Rytų Lietuvos pilkapių kultūra]]. Vadinamų ''rytinių latgalių'' (= [[krivičiai|krivių]]) protėviams skirtina Ilgųjų pilkapių kultūra, taip pat [[rusėnai|rusėnų]] metraščiuose minimi [[dregovičiai|drėgvos]] (?) siejami su [[Tušemlios kultūra|Bancerovo kultūra]].
 
Iki Didžiojo tautų kraustymosi baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki [[Oka|Okos]] prie Maskvos rytuose ir [[Pripetė]]s bei [[seimas (upė)|Seimo]] pietuose.
Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui sulėtėjo. II–III a. Vyslos žemupio [[Gotai|gotams]] ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, [[Kernavė]]je ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų [[Pilkapiai|pilkapių]], o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų (ir galimai baltų) konsoliduoto „[[alanai|alaniškai]]-[[sarmatai|sarmatiško]]“ etnoso palikta [[Černiachovo kultūra]]. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjui buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš rytų atklydusių [[hunai|hunų]]. Vėliau kitų tiurkakalbių – [[Avarai|avarų]] gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai [[chazarai|chazarams]] pavergus, iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir iki VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. [[chazarai|Chazarų]] nusiaubtose [[Seimas (upė)|paseimės]] ir [[Desna|padesnės]] žemėse VIII a. išplitę slavai iki X–XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus [[Dniepro baltai|Dniepro baltus]], kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei ''rytinių latgalių'' etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] ekspansija, o jotvingių tautą iki XVII(?) a. asimiliavo [[lenkai]], lietuviai ir [[rusėnai]].
 
Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui sulėtėjo. II–III a. Vyslos žemupio [[Gotai|gotams]] ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, [[Kernavė]]je ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų [[Pilkapiai|pilkapių]], o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų (ir galimai baltų) konsoliduoto „[[alanai|alaniškai]]-[[sarmatai|sarmatiško]]“ etnoso palikta [[Černiachovo kultūra]]. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjui buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš rytų atklydusių [[hunai|hunų]]. Vėliau kitų tiurkakalbių – [[Avarai|avarų]] gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai [[chazarai|chazarams]] pavergus, iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir iki VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. [[chazarai|Chazarų]] nusiaubtose [[Seimas (upė)|paseimės]] ir [[Desna|padesnės]] žemėse VIII a. išplitę slavai iki X–XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus [[Dniepro baltai|Dniepro baltus]], kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Prūsų,Kaip skalvių,vyko kuršių,ši žemgalių,ekspansija sėliųnėra beižinoma, ''rytiniųtačiau latgalių''spėjama, etnosųkad natūraliąji raidąbuvo XIIIsantykinai a.taiki, nutraukėnes [[Vokiečių ordinas|Vokiečiųto ordino]]laikotarpio ekspansija,nėra orandama jotvingiųaiškių tautąkarinių ikisusidūrimų XVII(?)įrodymų a.ar asimiliavo [[lenkai]],neramiems lietuviailaikams irbūdingų [[rusėnai]]lobių.
 
Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei ''rytinių latgalių'' etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavo [[lenkai]], lietuviai ir [[rusėnai]].
 
=== Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai ===
eilutė 102 ⟶ 107:
* [[Eugenijus Jovaiša]]. „Aisčiai. Raida. II knyga“ 2014 m. Vilnius. Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.
* [[Eugenijus Jovaiša]]. „Aisčių pasaulio matmenys“. „[[Liaudies kultūra]]“ 2015 Nr. 3
* Sudarytojas [[Adomas Butrimas]]. „Baltų menas / Art of the Balts“. 2009 m. Vilnius. Vilniaus dailės akademijos leidykla. {{ISBN|978-9955-854-36-4}}
 
== Nuorodos ==