Nors Ramana mažai komunikavo su išoriniu pasauliu, jo pagrindinis aukščiausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo žodžius "Summa Iru" reiškiančiusarba "būti esaties tyloje". Žmonės kurie sugebėdavo, šventojo akivaizdoje, išlaikyti ramų protą, be pastangų patirdavo Esaties Tikrovę. Kitiems, sunkiai suvaldantiems nerimąstingą protą, Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Aukščiausiajam metodus. Savistabos metodo esmė yra nenutrūkstama dėmesio koncentracija į savojįsavąjį "aš", pasitelkiant klausimus: "kas aš?" arba "iš kur ši aš mintis apsireiškia?". Klausimai tėra priminimas ir neturėtų būti kartojami kaip mantros, tai pagalbinė priemonė padedanti sugražinanti dėmesį nuo išorinio pasaulio objektų atgal į subjektyvųjį "aš" subjektyviąją patirtį. Šios praktikos tikslas yra nenutrūkstamas savojo "aš" stebėjimas ir koncentracija, siekiant izoliuoti ego, kuris galiausiai negalėdamas identifikuoti savęs su išorinio pasaulioišoriniais objektais prarandair kontrolęmintimis irgaliausiai išnyksta Savastyje (Būtyje-Žinojime-Palaimoje). Atsidavimo Aukščiausiajam metodo esmė yra sugebėjimas laipsniškai atiduoti savo gyvenimo vadžias į Dievo arba Guru rankas. Atsidavusysis atsižada "aš" ir "mano" jausmo, stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai. Tokio ryžtingo pasitikėjimo ir begalinės meilės (premos) vandenyne "aš" panyra į Aukščiausiąjį (Būtį-Žinojimą-Palaimą). Ramanos filosofijoje Guru, Dievas ir Savastis yra viena ir reiškia tą patį. Į visus dvasinius klausimus Ramana atsakydavo klausimu – "kas yra šis klausiantysis aš?". Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi savęs pažinime – t. y., nenutrūkstamame savojo "aš" stebėjime, siekiant sužinoti iš kur kyla „aš“ mintis. Ramanos teigimu, žmogui nėra ko siekti, ieškoti už savęs ribų – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė ([[atmanas]]), tik to dar nėra patyręs. [[Protas]], jo kuriami įsivaizdavimai apie save – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.
