Vikipedija

Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Counquest of Jeusalem (1099).jpg|thumb|Kryžiuočiai užima Jeruzalę [[1099]] m.]]
[[vaizdas: Seneca the Younger, Letters, Florence, Plut. 45.33.jpg|thumb|Vieno iš laiškų fragmentas]]
'''Pirmasis kryžiaus žygis''' (1095–1099) buvo pirmasis pagal eilę iš daugelio [[Kryžiaus žygiai|Kryžiaus žygių]], kurie siekė užimti [[Šventoji Žemė|Šventąją Žemę]]. Apie pirmąjį žygį apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti [[Jeruzalė]]je esantį Jėzaus Kristaus karstą paskelbė popiežius [[Urbonas II]] [[Klermonas-Feranas|Klermono]] bažnytiniame susirinkime [[1095]] m. Popiežius kvietė suteikti karinę pagalbą [[Bizantija]]i, kuri jau buvo praradusi beveik visą [[Anatolija|Anatoliją]] turkų [[Seldžiukai|seldžiukams]].
'''Laiškai Lucilijui''' ({{la|Epistulae Morales ad Lucilium}}) – kolekcija [[laiškas|laiškų]], kuriuos parašė [[stoicizmas|stoikas]] [[Seneka|Seneka]] jaunesnysis ([[4 m. pr. m. e.]] – [[65]] m.) savo gyvenimo pabaigoje, kai jis buvo jau per 10 metų atidirbęs imperatoriui [[Neronas|Neronui]]. „Laiškai“ adresuoti jo laikmečiu gyvenusiam asmeniui [[Lucilijus|Lucilijui]], tuometiniam [[Sicilija (Romos provincija)|Sicilijos provincijos]] [[Prokuratorius|prokuratoriui]], nors apie jį ir težinoma iš Senekos raštų. Nekreipiant dėmesio į tai, kiek iš tikrųjų Seneka su Lucilijumi susirašinėjo, viena aišku, kad Seneka omenyje turėjo platų skaitytojų ratą.
 
Tarp [[1096]] ir [[1101]] m. Bizantijos graikai patyrė tris atskiras kryžiuočių žygio bangas. 1096 m. pavasarį į Konstantinopolio apylinkes atvyko pirmoji didelė, nedisciplinuota ir blogai aprūpinta armija. Ši pirmoji grupė dažnai vadinama Valstiečių kryžiaus žygiu arba Liaudies kryžiaus žygiu. Jai vadovavo [[Petras Eremitas]] ir [[Valteris Beturtis]]. Antrojoje bangoje, nužygiavusioje [[1099]] m. iki pat Jeruzalės, dalyvavo [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Lotaringija|Lotaringijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Italija|Italijos]] riteriai. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės, atskiriems kontingentams vadovavo savi valdovai. Lotaringijos riterius vedė Žemutinės Lotaringijos hercogas [[Godfridas Bulonietis]] ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos riterių pajėgoms vadovavo Tulūzos grafas [[Raimondas IV (Tulūzos grafas)|Raimondas IV]] ir popiežiaus legatas [[Ademaras]], Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – [[Tarantas|Taranto]] kunigaikštis [[Boemundas I (Antiochijos kunigaikštis)|Boemundas I]], Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis [[Robertas II]]. Trečiają bangą sudarė Lombardijos, Prancūzijos ir Bavarijos kontingentai, pasiekę Jeruzalę 1101 m. vasaros pradžioje.
Laiškai dažnai prasideda kasdienio gyvenimo pastebėjimais, prieš pradedant kurti ir vystyti išplaukiantį klausimą ar principą. Rezultatas – [[dienoraštis]] arba filosofinių meditacijų vadovas. Laiškuose daugiausia dėmesio skiriama daugeliui tradicinių stoikų [[filosofija|filosofijos]] temų, pvz., negarbė [[mirtis|mirčiai]], išminčių nuoširdumas ir [[dorybė]], kaip aukščiausias [[gėris]].
 
Viena iš priežasčių buvo kvietimas teikti pagalbą, kurios Bizantijos imperatorius [[Aleksijus I Komninas]] kreipėsi į popiežių. [[1071]] m. imperatoriaus Romano IV Diogeno kariuomenę turkai seldžiukai nugalėjo [[Mancikerto mūšis|Mancikerto mūšyje]]. Šis mūšis ir vėlesnis Romano IV nuvertimas lėmė pilietinio karo pradžią Bizantijoje, kuris nenurimo iki pat [[1081]] m., kai sostą užėmė Aleksijus I Komninas. Iki to laiko seldžiukai pasinaudojo nesutarimais Konstantinopolio valdžioje, užėmė didelę dalį [[Anatolija|Anatolijos]] plynaukštės. Per pirmuosius savo valdymo metus Aleksijus I Komninas buvo priverstas nuolat kovoti dviem frontais - prieš Sicilijos [[normanai|normanus]], kurie puldinėjo iš vakarų, ir prieš rytuose esančius seldžiukus. Bizantijos imperijos [[Balkanai|Balkanų]] teritorijos kentėjo nuo [[Polovcai|polovcų]] antpuolių.
Laiškai tikriausiai buvo parašyti per pastaruosius trejus Senekos gyvenimo metus. Apskritai sutariama, kad jiei išdėstyti tokia tvarka, kuria ir buvo parašyti. 8-ajame laiške Seneka nurodo, kad jis pasitraukė iš viešojo gyvenimo į poilsį, kaip manoma (Tacito „[[Analai (Tacitas)|Analai]]“), tai buvo apie [[62]]–ųjų metų pavasarį. 18-asis laiškas buvo parašytas gruodį prieš [[Saturnalijos|saturnalijas]]. 23–jame laiške pavaizduotas šaltas pavasaris, galbūt [[63]]–iais metais. 67–asis laiškas nurodo šalto pavasario pabaigą, ir manoma, kad per ateinančius metus buvo parašyti keturiasdešimt trys tarpiniai laiškai. 91-ajame laiške nurodoma didelis gaisras ''Lugdunume'' [[Galija|Galijoje]] (dab. [[Lionas]]), vykęs [[64]]-ųjų pabaigoje. 122–ajame pažymėtas rudens dienos šviesos valandų mažėjimas. Galimos ir kitos [[chronologija|chronologijos]], jei atkreipti dėmesį į 23 ir 67-tą laiškus, nurodančius tą patį pavasarį, o tai gali sumažinti laiko trukmę visais metais.
 
Esant tokioms aplinkybėms, Aleksijus I dažnai naudojo [[Samdinys|samdinius]] iš Vakarų Europos, kurie Bizantijoje buvo vadinami [[frankai]]s arba [[keltai]]s. Imperijoje buvo aukštai vertinamos europiečių [[kavalerija|kavalerijos]] kovinės savybės, todėl ją naudojo kaip smogiamąją jėgą. Samdinių korpusui reikėjo pastovaus papildymo. Matyt, [[1093]] ar [[1094]] m. Aleksijus I siuntė popiežiui prašymą dėl pagalbos. Tai galėjo būti pagrindas kviesti į kryžiaus žygį.
124 laiškai sudėti į dvidešimt [[rankraštis|rankraščių]] knygų, tačiau kolekcija nėra išsami. [[Aulus Gellius|Aulas Gelijus]] ([[II a.]] viduryje) cituoja ištrauką iš „dvidešimt antrosios knygos“, reiškia, trūksta kai kurių laiškų. Kadangi Liono gaisras, paminėtas 91-ajame laiške, įvyko mažiau nei prieš metus prieš Senekos mirtį ([[65]]–ųjų pavasarį), tai manoma, kad laiškų trūksta nedaug.
 
Kita priežastimi galėjo būti Vakarus pasiekę gandai apie žiaurumus, kurie vyko [[Palestina|Palestinoje]]. Tuo metu Artimieji Rytai atsidūrė fronto linijoje tarp seldžiukų [[Rumo sultonatas|Rumo sultonato]], kuris užėmė didelę šiuolaikinių [[Iranas|Irano]] ir [[Sirija|Sirijos]] teritorijų dalį, ir [[Egiptas|Egipto]] [[Fatimidų kalifatas|Fatimidų]] valstybės. Seldžiukus rėmė daugiausia musulmonai [[sunitai]], Fatimidus – [[šiitai]]. Nebuvo kas galėjo apsaugoti krikščionių mažumas Palestinoje ir Sirijoje, o karo veiksmų metu kai kurios iš jų buvo apiplėšiamos. Tai ir galėjo sukelti gandus apie baisius žiaurumus, kuriuos vykdė musulmonai Palestinoje.
Kartu sudėti, laiškai sudaro Senekos ilgiausią darbą. Nors skirti Lucilijui, jie yra „atviri laiškai“, akivaizdu, jog sukurti platesnei auditorijai. Senekos laikais epistolinis žanras buvo gerai žinomas. Seneka remiasi [[Ciceronas|Cicerono]] laiškais [[Titus Pomponius Atticus|Atikui]] ir [[Epikūras|Epikūro]] laiškais, jis tikriausiai buvo susipažinęs su [[Platonas|Platono]] laiškais ir [[Horacijus|Horacijaus]] eilėmis. Tačiau ir kruopščiai panagrinėjus, nėra jokios akivaizdžios priežasties abejoti laiškų tikrumu. Seneka dažnai mini rašąs atsakymą į Lucilijaus laišką, nors mažai tikėtina, nes laiškas kelyje iš centrinės Italijos iki Sicilijos būtų užtrukęs nuo keturių iki aštuonių dienų. Daugeliu atvejų Seneka tikriausiai kūrė laiškus, kai jam atsirasdavo nauja tema. Vidutiniškai laiškai laikui bėgant tampa ilgesni, o vėlesniuose laiškuose vis daugiau dėmesio skiriama teoriniams klausimams. Tačiau net ir vėlesniuose laiškuose Seneka vis dar parašo labai trumpai.
 
'''[[LaiškaiPirmasis Lucilijuikryžiaus žygis|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Vikiprojektas:Savaitės_straipsnis/Straipsnis"