Apolinaras Likerauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

50 pridėta baitų ,  prieš 13 metų
S
robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
S (robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas))
[[Image:PLCH-LIKERAUSKAS APOLINARAS.jpg|thumb|right|200px|Apolinaras Likerauskas]]
'''Apolinaras Likerauskas''' ([[1895]] m. [[liepos 15]] d. [[Sankt Peterburgas|Peterburge]] - [[1984]] m. [[vasario 5]] d. [[Antaviliai|Antaviliuose]], netoli [[Vilnius|Vilniaus]]) – choro ir orkestro dirigentas, dainininkas (bosas), pedagogas.
 
== Biografija ==
 
Tai įvairiapusio, sudėtingo gyvenimo ir tragiško likimo asmenybė. Jo kultūrinė - muzikinė veikla buvo susijusi su Nepriklausomos Lietuvos įvairiomis kultūrinėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis, todėl okupantai bolševikai jo ir jo gausios šeimos nepaliko ramybėje - visi buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]].
 
[[1907]] m. iš [[Rusija|Rusijos]] grįžęs į Lietuvą, A. Likerauskas apsigyveno [[Karkimai|Karkimuose]] ([[Biržų rajono savivaldybė|Biržų raj.]]). [[1910]] m. pradėjo lankyti Biržų pradžios mokyklą, o vėliau ir gimnaziją, dainavo moksleivių chore. Baigęs gimnaziją, [[1914]] m. grįžo į Karklinus. Čia įkūrė [[Ateitininkai|Ateitininkų]] organizaciją ir buvo jos pirmininkas. Įsteigė trijų klasių mokyklą ir vaikus mokė rašyti bei skaityti. Gretimame Geidžiūnų kaime suorganizavo jaunimo kursus, kuriuos lankė apie 50 klausytojų. [[1916]] m. apsigyvenęs Geidžiūnuose (Biržų raj.), iš koplyčios į mokyklą atsigabeno fisharmoniją ir vaikus mokė dainuoti.
 
[[1917]] - [[1920]] m. studijavo [[KKS|Kauno kunigų seminarijoje]] ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]], [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|W. A. Mozarto]], G. Palestrinos, [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini]], [[Česlovas Sasnauskas|Česlovo Sasnausko]] ir [[Juozas Naujalis|Juozo Naujalio]] kūrinių. Chorui akompanuodavo J. Naujalis. [[1921]] - [[1924]] m. [[Kauno muzikos mokykla|Kauno muzikos mokykloje]] mokėsi dainuoti (dėst. [[Aleksandras Kačanauskas]]), [[1925]] - [[1927]] m. lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę.
 
[[Valstybės teatras|Valstybės teatre]] sukūrė keletą vaidmenų: Sargo [[Artūras Rubinšteinas|Artūro Rubinšteino]] operoje „Demonas", Don Bazilijo [[Džoakinas Rosinis|Džoakino Rosinio]] operoje „Sevilijos kirpėjas". Kartu dėstė muziką [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] ir „Saulės" mokytojų seminarijose, dirbo [[Pavasarininkai|Pavasarininkų]] sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes.
 
1921 - [[1925]] m. vadovavo Kauno [[Kauno Karmelitų bažnyčia|Karmelitų]] bažnyčios chorui, o 1924 - [[1932]] m. - Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo [[Estija|Estijoje]] ir [[Latvija|Latvijoje]]. [[1924]] m. kartu su [[Karolis Dineika|Karoliu Dineika]] suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę [[Šiauliai|Šiauliuose]], kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui.
 
Prisidėjo prie 1924 m. 1-osios visos Lietuvos [[dainų šventė]]s organizavimo - buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario" jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną" ir dvi Juozo Naujalio dainas: „Jaunimo giesmę" ir „Kur bėga Šešupė". 1925 m. dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje [[Alytus|Alytuje]], o [[1927]] m. - pavasarininkų dainų šventėje [[Kaunas|Kaune]] - dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir J. Naujalis, ir A. Kačanauskas.
 
1927 m. Kaune suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų. Nuo 1927 m. rudens - [[Biržų gimnazija|Biržų gimnazijos]] muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. [[1928]] m. [[Biržai|Biržuose]] suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų.
 
Nuo 1928 m. rudens - [[Šiauliai|Šiaulių]] mokytojų seminarijos muzikos mokytojas ir mišriojo choro vadovas. [[1929]] m. įsteigė savo vardo muzikos mokyklą ir turėjo nemaža mokinių. Dirigavo ir [[1930]] m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune.
 
[[1936]] m. uždarius Šiaulių mokytojų seminariją, su muzikos mokykla persikėlė į Alytų, kur iki [[1939]] m. išvarė platų muzikinių darbų barą. Vadovavo Birutės antrojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių būrio (vėliau miesto visuomenės) chorui. Orkestras koncertavo ne tik Alytuje ir jo apylinkėse, bet ir Kaune - miesto visuomenei, kariams, moksleiviams ir studentams. Be orkestro neapsiėjo joks kultūros renginys. [[1938]] m. rudenį su Šaulių būrio choru ir pučiamųjų orkestru Šaulių namuose pastatė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai" (talkino solistai [[Kipras Petrauskas]], V. Jonuškaitė ir M. Rakauskaitė, vargonininkas [[Konradas Kaveckas]]). A. Likerauskas buvo [[1937]] ir 1939 m. dainų švenčių Alytuje organizatorius ir dirigentas.
 
1939 - [[1940]] m. - [[Tauragė]]s dragūnų pulko orkestro kapelmeisteris, nuo [[1940]] m. rudens - [[Panevėžio gimnazija|Panevėžio gimnazijos]] muzikos mokytojas ir pučiamųjų orkestro dirigentas. Dėstė mokytojų seminarijoje, įkūrė „Meno mylėtojų" draugiją, kuri įsteigė liaudies ansamblį - jam vadovavo A. Likerauskas.
 
Nuo [[1944]] m. rudens buvo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. [[1945]] m. spalio mėn. sovietų valdžios suimtas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje ([[Lukiškių kalėjimas|Lukiškių kalėjime]]), o [[1948]] m. ištremtas į Sibirą - pateko į [[Komija|Komijos]] respublikos Pečioros lagerį. Pečioros ir Korčmės lageriuose vadovavo lietuvių tremtinių chorams, kurie dainuodavo ir lietuviškas patriotines dainas. [[1949]] m. į Sibirą ištrėmė [[Lietuva|Lietuvoje]] likusias jo keturias dukteris ir vaikaitį. [[1955]] m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet, niekur negavęs darbo, išvyko į Marių autonominę respubliką ir 1955 - [[1957]] m. mokė dainininkus Joškar Olos filharmonijoje. Vėliau nuvyko į Gorno Altaiską ir iki [[1960]] m. buvo miesto operetės vyr. dirigentas.
 
1960 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno [[Druskininkai|Druskininkuose]] pas Karolį Dineiką, netrukus įsteigė vaikų muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo, vėliau joje mokytojavo. [[1963]] - [[1973]] m. gyveno pas dukterį [[Frunzė]]je ir vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Grįžęs į Druskininkus, [[1974]] - [[1977]] m. vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977 - [[1982]] m. - analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje.
 
Nuo [[1979]] m. iki mirties gyveno Antaviliuose, organizavo literatūrinius vakarus, pats skaitė ištraukas iš įvairių rašytojų kūrinių, rašė dienoraštį. Palaidotas Antaviliuose.
106 625

pakeitimai