Vytautas Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atmestas 86.38.226.100 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Powermelon keitimas) Žyma: Atmesti |
||
Eilutė 93:
Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos [[1430]] m. [[rugsėjo 8]] d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė [[Niurnbergas|Niurnbergo]] auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas [[Zbignevas Olesnickis]] ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. [[spalio 27]] d.).
[[Vaizdas:Vitaŭt Vialiki, Pahonia. Вітаўт Вялікі, Пагоня (1443).jpg|left|thumb|220px|Vytauto mirtis. Iliustracija
Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis [[Švitrigaila]] (~1370–1452). Jį po [[1432]] m. perversmo pakeitė Vytauto brolis [[Žygimantas Kęstutaitis]], kuris [[1440]] m. buvo nužudytas.
[[Vaizdas:VytautoLDK.png|thumb|250px|LDK Vytauto valdymo pabaigoje]]
== Valdymo reikšmė ==
XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo Lenkijos priklausoma valstybe.
[[1389]] m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas Ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, [[1409]] m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]]. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.
Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo paskelbtas Livonijos vyskupų globėju.<ref>Simas Sužiedėlis Vytauto vaidmuo Lietuvos kristianizacijoj. In: P. Šležas (red.) ''Vytautas Didysis''. Kaunas, 1930.</ref> Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai ėmė atsižvelgti visų pirma į LDK interesus.
== Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais ==
Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.<ref>Nikžentaitis (2002), p. 39.</ref> Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti [[Sąrašas:Žmonės, vadinami Didžiaisiais|Didžiuoju]]. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs [[Enėjas Silvijus Pikolominis]], kurio teigimu, Vytautas ''Didžiojo'' vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu [[Erazmas Ciolekas]] popiežiui [[Aleksandras VI|Aleksandrui VI]] aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas ''Didžiuoju''<ref>Mickūnaitė (2008), p. 194, 296.</ref>. Lenkų kronikininkas [[Janas Dlugošas]] XV a. II pusėje rašė:
{{Pcitata|Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“<ref>[http://www.istorija.net/2009/07/nuomones-apie-vytauta-nuo-xv-iki-xxi.html Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus], ''Istorija.net'', 2009-07-10.</ref>.}}
Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju.<ref>Nikžentaitis (2002), p. 20.</ref> Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.
Tarp [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo]] ir [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinių karų]] pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.<ref>Bučas, Mačikėnienė (1991), p. 18.</ref> Tarp kitų atminties renginių 1930 m. išsiskyrė Vytauto Didžiojo paveikslo ir [[Raportų knyga Vytauto Didžiojo garbei|Raportų knygos „Vytauto Didžiojo garbei“]] kelionė per Lietuvą.
== Išnašos ==
{{Išnašos|4}}
| |||