Sarmatai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie [[115 m. pr. m. e.]] buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp [[Donas|Dono]] ir [[Dniepras|Dniepro]] klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir [[Dunojus|Dunojaus]], gyveno jazygai. [[I amžius|I amžiaus]] viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė [[Tisa|Tisą]], Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių [[Vengrija|Vengrijos]] ir [[Serbija|Serbijos]]). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę [[Rumunija|Rumuniją]], tuo metu – [[Dakija|Dakiją]]). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo, prekiavo arba samdėsi kariauti. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus [[Decebalas|Decebalo]] pusėn, dalyvavo kare su Romos imperatoriumi [[Trajanas|Trajanu]]. Su Decebalu sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol [[106]] m. [[romėnai]] juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai [[117]]–[[119]] m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad [[romėnai]] roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui vėl ėmė mokėti [[Duoklė|duoklę]]. Karai ir nesantaika truko ilgai, kol [[179]] m. Romos imperatorius [[Markas Aurelijus]] su šiais sarmatais sudarė taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo [[Romos Imperija|Romos imperijoje]] tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 sarmatų raitelių kariuomenę, dalis jų išvyko į [[Britų salos|Britaniją]]. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie [[Karalius Artūras|karalių Artūrą]] ir apvaliojo stalo riterius.<ref>Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»</ref>

 

Ir vėlesniais laikais su Romos imperija būta ir karų, ir samdymosi tiek romėnų, tiek [[germanai|germanų]] karalių kariuomenėms. Vakarinių sarmatų grupelių buvo likę dabartinėse [[Didžioji Britanija|Didžiojoje Britanijoje]], [[Vengrija|Vengrijoje]], [[Rumunija|Rumunijoje]], [[Bulgarija|Bulgarijoje]], [[Balkanai|Balkanų]] valstybėse (buv. [[Jugoslavija|Jugoslavijoje]]), [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Italija|Italijoje]].<ref>История Осетии. «Невры, будины, гелоны, агафирсы, меланхлены и вообще все народы вплоть до Ганга суть аланы»</ref><ref>''Вельтман А. Ф.'' [http://az.lib.ru/w/welxtman_a_f/text_0340.shtml#TOC_id20240075 Аттила и Русь IV и V века]. — М., 1858. — С. 91.</ref>

 

[[I amžius|I amžiaus]] viduryje atsiranda žinių apie karingą aorsams pavaldžią gentį [[alanai|alanus]]. Jie minimi gyvenę Dunojaus žemupyje, šiaurinėse [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] žemėse ir prie Kaukazo. [[II amžius|II amžiuje]] jau kalbama apie šalį Alaniją, o [[Terekas|Tereko]] upė pervadinama Alonta. [[Kinai]] III a. viduryje žemes tarp Aralo ir Kaspijos jūrų ima vadinti Alanja. Ilgainiui apie kitas sarmatų ar [[skitai|skitų]] gentis nieko nebegirdima: šiose teritorijose įsiviešpatauja alanai. [[134]] m. jie siaubia [[Kaukazo Albanija|Kaukazo Albaniją]], [[Atropatena|Atropateną]], nuniokoja [[Kapadokija|Kapadokiją]]. Alanai buvo sudarę sąjungą su kai kuriomis Kaukazo kalniečių gentimis, turėjo didelę įtaką [[Bosporo karalystė]]je, o [[romėnai]], perėmę alanų raitelių kovos metodus, sudarė specialų kovos su alanais būrį.<ref>[http://grants.rsu.ru/osi/Don_NC/Middle/Alani.htm Аланы]; tikrinta 2017-04-07</ref>

 

Daug sirakų žuvo karuose su aorsais ir bosporiečiais, dalis [[Helenai|suhelenėjo]] arba susiliejo su meotais ir alanais. Pasak P. Autlevo ir N. Anfimovo, dėl šių priežasčių [[osetinai|osetinų]], alanų palikuonių, „[[Nartų epas|Nartų epe]]” atsirado herojus nartas Sausyrykas, kas reiškė „nusaulintas (įrudęs) sirakas”.<ref>Н. В. Анфимов. Меоты-предки адыгов. Майкоп 1989</ref>