Punsko valsčius: Skirtumas tarp puslapio versijų

| gyventojumetai = 20082016.06.30 |gyventoju = 46114213|gyventojuRef = <ref>[http://www.polskawliczbach.pl/gmina_Punsk]</ref>

Vėlyvojo neolito laikotarpyje žmonių gyvenimas tampatapo sėslesnis, šalia akmeninių bei titnaginių įrankių archeologai aptinka ir molinius indus. To laikotarpio puodynių likučiai rasti [[Kreivėnai|Kreivėnuose]] ir Vaiponyse. Tyrinėtojai gyventojus priskiria indoeuropiečiams, kurie tuo metu jau buvo prisijaukinę [[Naminė ožka|ožkas]], [[avis]]. Prie Punsko ir [[Seinai|Seinų]] rasti akmeniniai kirvukai yra virvelinės keramikos kultūros pėdsakai. [[Bronzos amžius]] paliko nedaug radinių, šiokių tokių žmonių pėdsakų randama [[Bokšiai|Bokšiuose]]. Apie I tūkstantmetį pr. m. e. Punsko apylinkėse atsiranda [[baltai]]. Jų palikimas – vadinamieji vakarų baltų piliakalniai.

Maždaug pirmajame mūsų eros amžiuje susiformuoja gentys, kurios jau vadinamos [[jotvingiai]]s. Apie tuos laikus yra gana nedaug duomenų, jotvingių gyvenimo pėdsakų archeologai daugiau randa iš [[X a.]]-[[XIII a.]]. Nuo [[X a.]] jotvingiai nuolat kariaujakariavo su [[rusėnai|rusėnų]] ir [[lenkai|lenkų]] kunigaikščiais. [[XIII a.]] amžiaus sekinantys karai su [[kryžiuočiai]]s galutinai sunaikinasunaikino jotvingius, tam pasitarnavo ir centralizuotos valstybės nebuvimas. Visa [[Jotva]] ištuštėjaištuštėjo, vėliau apaugaapaugo milžiniškais miškais, vadinamais Sengire.

Apleistos buvusios jotvingių žemės sukėlė gausius [[lietuviai|lietuvių]] ir kryžiuočių konfliktus. Tik [[1422 m.]] [[rugsėjo 27]] d., pasirašius [[Melno taika|Melno taikos]] sutartį, ginčas formaliai buvo išspręstas. [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] laikais buvo nustatytos tikslios valstybinės sienos tarp [[Lietuva|Lietuvos]], [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Prūsija|Prūsijos]]. Punsko kraštas atiteko [[LDK]], jo didžiuliuose miškų plotuose pamėgo medžioti [[Vytautas]] ir [[Jogaila]].

[[XV a.]] amžiuje Sengirė sudalijama rėžiais, besitęsiančiomis nuo [[Nemunas|Nemuno]] [[Prūsija|Prūsijos]] sienos link. Kiekvienas rėžis priklauso tam tikram dvarui, vienas jų, vadinamas [[Merkinė]]s giria, atiteko Merkinės karališkajam dvarui. Į miškus plūstelėjo pušų sakintojai, kurie savo laikinas trobeles (``būdas``) statosistatėsi prie didesnių kelių, prie ežerų. Vietoj laikinų trobėsiųtrobesių kilo kaimeliai. Taip atsirado [[Smalėnai]], [[Užvidugirių Būda]]. Teisę įeiti į girią turėjo dvarų valstiečiai, kurie pamiškėse šienaudavo; be jų į girią galėdavo keliauti miško kirtėjai, kurie aprūpindavo dvarus malkomis. Kirsti ir pardavinėti mišką tada nebuvo priimta.

Nuo [[XVI a.]] prasideda Sengirės tarp Prūsijos ir Lietuvos, tarp jų ir Punsko apylinkių miškų, [[kolonizacija]]. Kviesti apsigyventi neaprėpiamuose plotose pradėjo [[Karalienė Bona]]. Šiaurinę [[Sūduva|Sudūvos]] dalį kolonizavo [[dzūkai]], iš rytų plūstelėjo [[rusėnai]], [[totoriai]], iš pietų – [[lenkai]] ir persikėliai iš [[Šveicarija|Šveicarijos]]. Vakarinėje Sengirės dalyje apsigyveno Prūsijoje persekiojami [[katalikai]] ir [[protestantai]] [[vokiečiai]]. Pirmajame kolonizacijos etape ([[XVI a.]] pr. – [[XVII a.]] pr.) Merkinės karališkojo dvaro valstiečiais buvo apgyvendinti šiauriniai miškų plotai iki linijos [[Klevai]]-[[Bokšiai]]-[[Šaltėnai]]-[[Kreivėnai]]. <ref> [http://www.mem.net.pl/stg/opisy/sejny-pol.htm Seinų pavieto kolonizacijos istorija (lenk.)]</ref> Antrajame [[XVI a.]] etape buvo apgyvendintos žemės į vakarus nuo [[Bokšių ežeras|Bokšių]] ir Punsko ežerų.

Punsko apylinkių kolonizacija siejama su [[Seivai|Seivų]] girininku Stanislovu Zalivskiu, šiauriniame [[Seivų ežeras|Seivų ežero]] krante turėjusiamturėjusiu sodybą. Pirmaisiais kolonistais buvo persikėleliai iš [[Merkinė]]s ir [[Punia|Punios]] vietovių, kurie įkūrė naujuosiussnaujuosius kaimus: [[Šaltėnai|Šaltėnus]], [[Kreivėnai|Kreivėnus]], ''Punią''. Pastarasis kaimelis davė pradžią vėlesniam [[Punskas|Punsko]] miestui, priklaususiam karaliui. Girininkas Zalivskis [[1597]] m. skyrė lėšų pirmosios bažnyčios statybai, organizavo šventadieninius ir sekmadieninius jomarkus. Po jo girininku pradėjęs dirbti Feliksas Neverovskis Punskui išrūpino miesto teiseteises. Nors Punskas kaip miestas minimas jau nuo [[1612]] m., oficialias miesto teiseteises gavo tik [[XVII a.]] pirmojoje pusėje, [[1791]] m. [[Stanislovas Augustas]] jas dar kartą patvirtino. Kaimui buvo suteiktas [[Punsko herbas]]. Punsku buvo vadinami trys objektai: pats miestas, girininko dvaras ir klebonija. [[1700]] metais miestelyje atidaromaatidaryta mokykla ir pastatomapastatyta senelių prieglauda. [[1827]] m. buvo 82 namai su 748 gyventojais, iš kurių pusė buvo [[žydai]]. Kaime stovėjo [[Punsko žydų sinagoga]]. Negausius gyventojus naikino [[1655]]–[[1656]] m. praūžusio karo su švedais bangos, taip pat antrąkart [[1709]]–[[1711]] metais kilęs [[maras]].