Akmens amžius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Akmens amžius''' yra ilgas žmonijos priešistorinis laikotarpis, nuo pirmųjų įrankių prieš maždaug 2,5 mln. metų iki užuomazgų<!-- kieno[[metalurgija|metalurgijos]] užuomazgų? -->5 5000tūkst. tūkstm. pr. m. e. Svarbiausia akmens amžiaus žaliava įrankiams, ginklams ar papuošalams gaminti buvo [[uoliena|akmuo]], tiksliau, [[titnagas]]. Taip pat naudotos organinės medžiagos: kaulas, ragas ir medis. Neolite pradėti daryti įvairūs [[papuošalai]] iš aukso, sidabro.

* [[Paleolitas|paleolitą]] (senasis akmens amžius, maždaug nuo 2,5 mln. m. pr. m. e.);

* [[Mezolitas|mezolitą]] arba [[Epipaleolitas|epipaleolitą]] (vidurinis akmens amžius, nuo 11 tūkst. m. pr. m. e.)

* [[Neolitas|neolitą]] (naujasis akmens amžius, nuo 10 tūkst. m. pr. m. e.).

Tašką, kada žmogaus rūšies vystymasis tampa nebe tik biologijos, bet ir istorijos objektu, įprasta sieti su pirmaisiais pasigamintais įrankiais. Taigi tenka grįžti apie 3–2,5 mln. metų į Afriką, kada [[australopitekas]] jau naudojosi iš akmens pasigamintais įrankiais, taip tapdamas [[Homo habilis]], „sumaniuoju žmogumi“. Seniausias žinomas artefaktas (Pietų Afrika), kurį linkstama laikyti meno užuomazgų įrodymu, taip pat kildinamas iš tų pačių laikų.

Maždaug tarp 2–1 mln. metų pr. m. e. išsivystė [[homo erectus]], „stačiasis žmogus“, iš savo pirmtakų išsiskyręs ne tik tiesia laikysena, bet ir didesniu kaukolės tūriu. Tai pirmasis [[hominidas]], iškėlęs koją iš Afrikos. Prieš maždaug 1,6 mln. metų jis pasiekė Europą, išplito po visą [[Eurazija|Euraziją]]. Lumbako saloje (netoli Balio salos) rasti mažiausiai 800 tūkst. metų senumo akmeniniai įrankiai liudija ne tik gana ankstyvą homo erectus pasirodymą [[Indonezija|Indonezijoje]], bet ir pirmąsias keliones jūra. Prieš 1,2 mln. metų išmokta gamintis dviašmenius kirvius. Apie 400 tūkst. m. pr. m. e. įvaldyta ugnis, o dar 100 tūkst. metų vėlesniais laikais randami ankstyviausi medžioklės pėdsakai.

Vėlyvasis paleolitas yra „moderniausias“ ir trumpiausias akmens amžiaus laikotarpis, trukęs nuo 40 (ar 35) tūkst. iki 10 tūkst. m. ppr. m. e. Jame archeologai išskiria tokią archeologinių kultūrų kaitą: Mousterian – Perigordian – Orinjako (Aurignacian) – Solutrean – Magdalenian. Tai paskutiniojo ledynmečio [[Žemė]]je laikas. Atvėsus klimatui, Šiaurei būdinga gyvūnija atsitraukė iki maždaug Pietų Europos. To meto klajokliai žmonės, vertęsi [[medžioklė|medžiokle]] ir rinkimu, paliko savo kultūrų, kartais vadinamų „šiaurės elnių civilizacija“, pėdsakus. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Gyvūnų ir žmonių figūros bei abstraktaus meno pavyzdžiai iki šiol kelia diskusijas dėl savo paskirties. Populiarus buvo ir dekoratyvinis menas. Naujas žmonijos išradimas – [[akstis|svaidoma ietis]], skirta medžioklei, būdavo puošiama gyvūnų figūrų drožiniais. Kiti vėlyvojo paleolito radiniai, būdingi Europai, Sibirui ir Vidurinei Azijai, yra vadinamosios [[veneros]] – moters figūros skulptūrėlės. Jos greičiausiai susijusios su religiniu paleolito žmonių gyvenimu ir, kaip manoma, yra vėlyvesnio, neolitinio [[Deivė Motina|Deivės Motinos]] kulto užuomazga.

Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio pabaiga apie (10 tūkst. m. pr. m. e.), kai klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą.

Kitas reikšmingas neolito epochos bruožas – keramikos atsiradimas. Nors keramikos pavyzdžių randama dar iš vėlyvojo paleolito, tačiau tik neolito epochoje ji tapo plačiai naudojama. Ankstyviausi žinomi keraminiai indai, datuojami 11 tūkst. m. pr. m. e., priklauso Jomono kultūrai ([[Japonija]]), Artimuosiuose Rytuose ši technologija ėmė plisti nuo 8 tūkstantmečio pradžios.