Martyno Mažvydo katekizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

5 588 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
S
Atmestas 188.69.209.197 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
(Ištrintas visas puslapio turinys)
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Panaikinta
S (Atmestas 188.69.209.197 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas))
[[Vaizdas:Mazvydo katekizmas.jpg|thumb|Katekizmas]]
[[Vaizdas:Mažvydo Katekizmas, Vilnius.jpg|thumb]]
 
'''Katekizmas''' – pirmoji išspausdinta lietuviška [[knyga]]. Išleista [[1547]] m. [[sausio 8]] d. Autorius – [[Martynas Mažvydas]].
 
Pirmosios lietuviškos [[knyga|knygos]] išliko du egzemplioriai. Vienas saugomas [[Vilniaus universiteto biblioteka|Vilniaus universiteto bibliotekoje]], kitas – [[Torunė]]s universitete [[Lenkija|Lenkijoje]]. Leidimo išlaidas apmokėjo kunigaikščio iždas. [[Katekizmas|Katekizmo]] tiražas buvo 200–300 egzempliorių. Nemaža tiražo dalis liko nerealizuota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių. Viena, nebuvo daug parapijų, vadinasi, didelės paklausos, antra, netrukus išėjo bažnyčios poreikius geriau atitinkantis [[Baltramiejus Vilentas|B. Vilento]] išverstas į lietuvių kalbą [[Martin Luther|M. Liuterio]] mažasis katekizmas – „Enchiridionas“.
 
Pirmoji lietuviška knyga vadinasi (pagal dabartinę rašybą ir tartį; ir toliau senieji lietuviški raštai cituojami dabartine literatūrine kalba) ''„Katekizmuso prasti[paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“''. Turi 79 puslapius. Vyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalba atspausdintos lotynišku šriftu (antikva). Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Spaustuvininkas Johanas Veinreichas buvo atvykęs iš [[Lenkija|Gdansko]]. M. Mažvydo katekizmo antraštė papuošta [[Renesansas|Renesanso]] stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimais.
 
Knyga parengta sumaniai, pasinaudojant kitų tautų autorių darbais, kad patenkintų ne tik Bažnyčios, bet ir pasauliečių kultūrinius poreikius. Iš tikrųjų knygelė yra gana universali. Be vokiečio G. Sauromano (Sauromannus), vokiečio J. Vilicho (Willich), lenko J. Maleckio (Malecki-Sandecki) katekizmų, daugiausia remtasi lenkų liuterono, dirbusio tuo metu [[Kaliningradas|Karaliaučiuje]], J. Sekliucjano katekizmais ir giesmynu. Visi jie buvo ištikimi M. Liuterio mokslui.
 
Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir parengėjas nepažymėtas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Tai buvo jau nurodęs B. Vilentas. Abejones išblaškė lenkų kalbininkas J. Safarevičius (Safarewicz), kuris [[1938]] m. katekizmo lietuviškoje prakalboje išaiškino [[akrostichas|akrostichą]], įamžinantį M. Mažvydo vardą. Skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išeina lotyniška forma ''MARTJNVS MASVJDJVS''. M. Mažvydo plunksnai pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galėtume spėti buvus M. Mažvydo pirmtakus, pirmiausia, žinoma, Karaliaučiaus universiteto profesorius [[Abraomas Kulvietis|A. Kulvietį]] ir [[Stanislovas Rapolionis|S. Rapolionį]]. Jie negalėjo apie tai negalvoti, matydami jau leidžiamas pirmąsias liuteroniškas knygas [[Lenkija|lenkų]] ir [[Prūsija|prūsų]] kalbomis.
 
== Katekizmo turinys ==
Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu [[LDK|„Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“]]. Matome, kad [[lietuviai]] Reformacijos veikėjai dirba ir [[Bažnyčia]]i ir Tėvynei. Reiškiamas [[patriotizmas]], ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams:
 
''Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,<br />Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].''
 
Dedikacija rodo, kad knygelė ne tik [[Prūsija|Prūsijos Kunigaikštystei]], į kurią M. Mažvydas atvyko prieš metus, bet ir tikrajai savo tėvynei [[Lietuva]]i. Toliau eina lotyniška prakalba „malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Ano meto šaltinis nurodo, kad prakalbos autorius buvo [[Karaliaučiaus universitetas|Karaliaučiaus universiteto]] rektorius Frydrichas Stafilas (''Stapilus'', ''Stapellage''). Jis mokėjo lietuvių, lenkų, rusėnų kalbas, nes buvo ilgai gyvenęs Lietuvoje. Rašant prakalbą prisidėjo ir M. Mažvydas. Pagrindinės katekizmo mintys liuteroniškos. Aiškinama, kad [[biblija]] ir kita [[religija|religinė]] literatūra turi būti prieinama visiems, o ne vien tik dvasininkų luomui. Tai pasiekiama leidžiant religines [[knyga]]s tautinėmis [[kalba|kalbomis]].
 
Kompoziciniu požiūriu prakalbą galima padalyti į tris dalis. Iš pradžių kalba pati knyga (personifikacija), nuo 63-ios eilutės (prakalba turi 112 eilučių) kalbėti ima jau pats M. Mažvydas. Čia „užrašyta“ ir tiesioginė valstiečio kalba. Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs labai konservatyvus – krikščionių tikėjimui jis abejingas, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). Pagaliau nuo 79-os eilutės autorius emocingai kreipiasi į ponus, kad verstų žmones į „tikrą tikėjimą“.
 
== Nuorodos ==
* [http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Puslapiai/katekizmas.lt.htm Originalūs Katekizmo tekstai]
* [http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32 Vilniaus universiteto bibliotekoje suskaitmenintas Katekizmo originalas]
* [http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Puslapiai/kuriniai.lt.htm Rankraštinis Martyno Mažvydo palikimas (laiškai ir testamentas)]
 
 
[[Kategorija:Lietuvių autorių knygos]]
72

pakeitimai