Lenkijos ir Lietuvos santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 29:
Analogiškai yra išlikę pasakojimų apie dažnus buitinius antilietuviškus išpuolius prieš lietuvių gimnazistus Vilniuje.<ref name=berytonaktis>[http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-04-be-ryto-naktis-lenkijos-okupuoto-vilniaus-lietuviu-gyvenimas/155109 „BE RYTO NAKTIS“: LENKIJOS OKUPUOTO VILNIAUS LIETUVIŲ GYVENIMAS. [[Bernardinai.lt]]]</ref> Po 1926 m. valstybinių perversmų Lenkijoje ir Lietuvoje, atitinkamų tautinių mažumų švietimo padėtis vis prastėjo. [[1927]] m. dvišalis konfliktas dar paaštrėjo, taikomojo vaidmens ėmėsi [[Tautų Sąjunga]]. Po [[Jozefas Pilsudskis|J. Pilsudskio]] mirties įsitvirtinę Lenkijos nacionaldemokratai paskyrė Vilniaus vaivada [[Liudvikas Bocianskis|Liudviką Bocianskį]], kuris minimas kaip priešiškas krašto lietuvybės atžvilgiu. Daugelyje mokyklų apribota dėstojamoji lietuvių kalba. 1938 m. Vilniaus krašte neuždaryta veikė vienintelė gimnazija, [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vytauto Didžiojo gimnazija]]<ref name=berytonaktis/>. Iki to laiko iš viso Vilniaus krašte uždarytos 266 lietuvių mokyklos, uždraustos beveik visos lietuviškos organizacijos, vykdoma ''[[osadnictva|osadnictvos]]'' politika, kuomet Lenkijos armijos veteranams siūloma įsikurti ginčytinose teritorijose.<ref name=Fearon>{{cite web |url=http://www.stanford.edu/group/ethnic/Random%20Narratives/LithuaniaRN1.3.pdf |title=Lithuania|accessdate=2018 m. lapkričio 25 d. |last=Fearon |first=James D. |author2=Laitin, David D. |year=2006 |format=pdf |publisher=Stanford University |pages=4 |quote=From 1936 till 1939, 266 Lithuanian schools were closed in the entire territory of the former Vilnius Territory. Activities of almost all Lithuanian cultural organizations were banned there. In the areas controlled by Poland, resentments grew as a new settlement of Polish army veterans with economic ties to Poland brought greater Polonization.}}</ref>
[[File:Pilsudski_wilno_polish-lithuanian_interwar_relations.png|thumb|right|...ir antilietuviška karikatūra tarpukario Lenkijos spaudoje.]]
Vis dėlto nuo 1935 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. [[1938]] m. derybos nutrūko, ne už ilgo įvyko pasienio incidentas ties [[Marcinkonys|Marcinkonimis]], po kurio Lenkija Lietuvą [[1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai|ultimatumu]] privertė užmegzti diplomatinius santykius. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai užmegzti tik 1938 m. kovo mėn., o Lenkija Lietuvą ''de jure'' pripažino 1938 m. kovo 17 d.
=== Trumpas diplomatinių santykių laikotarpis (1938–1939 m.) ===
Eilutė 45:
1939 m. Klaipėdoje labai trumpai veikė ir Lenkijos generalinis konsulatas, kur generalinio konsulo pareigas ėjo J. Weyer, tuo tarpu 1938-1939 m. Vilniuje veikė Lietuvos konsulatas.
Oficialūs santykiai tarp Varšuvos ir Vilniaus tęsėsi neilgai – nutrūko 1939 m. spalio mėn., kai po Trečiojo reicho ir TSRS užpuolimo Lenkija liovėsi egzistavusi, o jos pasiuntinys Lietuvai F. Charwat protestuodamas prieš tai, kad Lietuvai Tarybų Sąjungos perduotas Vilnius, kartu su pasiuntinybės nariais paliko Lietuvą. Anot [[Stasys Lozoraitis|Stasio Lozoraičio]], Lietuvos užsienio reikalų ministerija Lenkijos pasiuntiniui buvo siūliusi toliau eiti savo pareigas.<ref>S. Raštikio pro memoria, 1980 04 22, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 7877, p. 72-75</ref>
=== Santykiai karo metais (1939-1944 m.) ===
Lenkiją užpuolus Sovietų Sąjungai, dalis Lenkijos karių pasitraukė į Lietuvą ir buvo internuoti jos teritorijoje. Iš viso Lietuva iki 1939 m. spalio mėn. priėmė 13 tūkstančių internuotųjų karių, išskirstytų į septynias stovyklas.<ref>[https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lz-archyvas-karas-zmogisku-veidu/54020 LŽ archyvas. Karas žmogišku veidu. [[Lietuvos žinios]]]</ref> Vėliau, 1972 m., apie prieglobsčio kariškiams ir civiliams suteikimą gyrė lenkų išeivijos istorikas [[Piotras Losovkis]].<ref>S. Raštikio pro memoria, 1980 04 22, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 7877, p. 72-75</ref>Nelikus Lenkijos valstybės, Lietuvos žinybos pro pirštus žiūrėjo į Lietuvos teritorijoje, ypač Vilniaus krašte, veikiančias lenkų pogrindines organizacijas.
Idėją lietuviams ir lenkams išeivijoje bendradarbiauti iš lietuvių pirmi pasiūlė [[Petras Klimas]] ir [[Eduardas Turauskas]] 1941 m. liepą.<ref>[https://www.upc.smm.lt/ekspertavimas/vadoveliai/komisija/2005%20metai/2005%20m%20veiklos%20medziaga/Posedzio%20protokolai/Protokolo%20priedas%202005.doc Podstawowe wiadomości o Polsce i Litwie (projekt 17.05.2005 r.)]</ref>1942 m. sausio mėn. [[Bernas|Berne]] vyko derybos tarp lenkų ([[Aleksander Ładoś|Aleksandras Ladošas]]) ir lietuvių atstovų išeivijoje, siekiant ateityje bendradarbiauti politiniais ir kitais klausimais. Vis dėlto iš to išplaukusią dvišalę deklaraciją lietuvių pusėje palaikė tik diplomatai [[Jurgis Šaulys]] ir Eduardas Turauskas,<ref>[https://www.upc.smm.lt/ekspertavimas/vadoveliai/komisija/2005%20metai/2005%20m%20veiklos%20medziaga/Posedzio%20protokolai/Protokolo%20priedas%202005.doc Podstawowe wiadomości o Polsce i Litwie (projekt 17.05.2005 r.)]</ref> tad santykiai reikiama linkme neišsivystė.
eilutė 58 ⟶ 59:
1948 m. lietuvių ir lenkų santykiai persikėlė iš asmeninės korespondencijos tarp diplomatų į viešąją erdvę, santykius imant aiškintis spaudoje.<ref>A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24, [[Žiburiai (laikraštis)|Žiburiai]], Nr. 29, p. 3.</ref> 1948 m. gegužės 15 d. „Žiburių“ vyr. redaktorius [[Juozas Vytėnas]] išsiuntė laišką su klausimais Lenkijos prezidento pareigas einančiam [[Augustas Zaleskis|Augustui Zaleskiui]],<ref>J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15, IPMS, A. 11 E/1113</ref> tų pačių metų liepos mėn. Lenkijos užsienio reikalų ministras [[A. Tarnowski]] pateikė į klausimus atsakymus raštu ir šie rugsėjo mėn. kaip viešas laiškas buvo išspausdinti „Žiburių“ laikraštyje.<ref>A. Tarnowskio viešas laiškas „Žiburių“ redakcijai, Žiburiai, Nr. 42, p.1-2</ref> Laiške pabrėžta, kad Lenkijos vyriausybė „pripažįsta nepertraukiamą nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimą“ ir „Lietuvos, o taip pat ir kitų Pabaltės valstybių prijungimą prie TSRS“ laiko „neteisėtu ir niekingu“. Atsakymuose leidžiama numanyti, kad Vilniaus kraštas laikomas Lenkijos žemėmis, tačiau pripažįstama teisė į žalos atlyginimą iš Vokietijos ir TSRS, palaikoma idėja, kad dalis Rytprūsių būtų prijungta prie Lietuvos.
Laikui bėgant dauguma Lenkijos išeivių atstovų ėmė nebereikšti pretenzijų į Vilniaus kraštą, tačiau lietuvių spaudoje ilgą laiką išliko įtarumas lenkų atžvilgiu. Buvęs karo atašė [[Leon Mitkiewicz|Leonas Mitkievičius]] savo 1968 m. laiške [[Stasys Raštikis|Stasiui Raštikiui]] rašė, kad „Vilniaus klausimas jau seniai išspręstas“.<ref>L. Mitkiewicziaus laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05, VUB RS, f. 273-62</ref>
Susikūręs Solidarumo judėjimas Lenkijoje buvo palankus lietuvių atžvilgiu. 1981 m. Krokuvoje išleidžiama publikacija „Lithuania", kurioje atsigręžiama į Lenkijos kaimynus lietuvius, 1985 m. kartu su Lietuvos mokslo ir kultūros aplinkų atstovais minimos Krėvos unijos 600-sios metinės, o 1987 m. – Lietuvos krikšto metinės. 1989 m. pab.–1990 m. pr. Lenkijos spaudoje pasirodo Lenkijos–Lietuvos dialogui svarbūs tekstai: Atviras laiškas lietuviams ir Atviras laiškas lenkams (skelbta „[[Gazeta Wyborcza]]"). Pakartotinai leidžiamas bendras [[Tomas Venclova|T. Venclovos]] ir [[Česlovas Milošas|Č.Milošo]] „Dialogas apie Vilnių", ''Znak'' publikacija apie Lietuvą, 1981 metų „Lithuania".<ref name=msz.gov.pl>[https://wilno.msz.gov.pl/lt/bendra_informacija/lenkijos_ir_lietuvos_bendradarbiavimas/ Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas. [[Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje]]]</ref>
| |||