Vaižgantas (dievas): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
perrašyta
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 3:
Dievybę vardu ''Waizganthos'' mini XVII a. lenkų autorius [[Jonas Lasickis]] veikale „[[Sąrašas:Jono Lasickio žemaičių dievai|Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus]]“. Jis aprašo tokią Vaižganto garbinimo apeigą: nuėmus nuo laukų [[Derlius|derlių]], [[Spalis|spalio]] mėnesio pabaigoje, pati aukščiausia mergina, pripylusi į sterblę paplotėlių (vadinamų sikėmis), stovėdama viena koja ant kėdės, aukštai iškeltoje kairėje rankoje laikė plačią liepos ar guobos karną, o dešinėje rankoje turėjo [[Alus|alaus]] ąsotį ir kalbėjo: ''Waizganthos deuaite auging mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok munus nogus eithi'' („Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti“). Paskui išgerdavo iš ąsočio, vėl jį pripildavo ir išliedavo ant žemės dievybėms, paplotėlius taip pat išmesdavo, kad dievai, galėtų pavalgyti. Jeigu, tai padariusi, ji tvirtai stovėdavo, visi patikėdavo, kad kitais metais bus puikus linų derlius, o jeigu nugriūdavo ir kita koja atsispirdavo, derliumi būdavo abejojama. Vėlesni autoriai teigia, kad pagerbdami Vaižgantą, žmonės aukojo ėriuką arba [[Gaidys|gaidį]] ir atlikdavo jam skirtas apeigas.
[[Matas Pretorijus]] Lasickio ''Waizganthos'' aiškino esant vardu „Vaisgamtis“, kuris kilęs junginio „vaisius gauti“. Anot Pretorijaus, tai buvo vaisingumo dievybė, jai žmonės aukoję ėriuką arba gaidį. [[Simonas Daukantas]] šią dievybę vadina Vaisgamta. [[Pranė Dundulienė]] taip pat teigė, kad tai buvusi deivė Vaisgamta, kuri patriarchato laikais perinterpretuota į vyrišką dievybę.<ref>Pranė Dundulienė, ''Senovės lietuvių mitologija ir religija''</ref> XVIII a. antroje pusėje rašytojas Gupelis mini Veizgantą (''Weizgants'') tarp latvių dievų. Esą tai nuotakų dievas, susijęs su geros kloties viltimi. [[Vladimiras Toporovas]] ir [[Viačeslavas Ivanovas]] Vaižganto įtraukimą į latvių dievus laiko „kabinetine mitologija“, paremta klaidinga etimologija, esą dievavardis kilęs iš žodžių ''vaisius, vaisa'' ir ''ganyti, ginti''. Anot mitologų, šis žodis veikiau kilęs iš ''vyžti'' („pinti“).<ref>{{MITe|B. B. Иванов, B. H. Топоров|Вайжгантас}}</ref> Valteris Jaskevičius dievavardį gretina su asmenvardžiu *''Vaišganta(s)'', kuris nepaliudytas, bet išlikę jo atmainos ''Vaišginta'' bei ''Vaišgintas'', taip pat vietovardis ''Vaišgintiškiai'' (''Vojžgintiški'').<ref>Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. ''[[Liaudies kultūra]]'', 2010, 5; p. 49–55.</ref>
 
== Šaltiniai ==