Stanisław Ignacy Witkiewicz

Stanisław Ignacy Witkiewicz
Stanisław Ignacy Witkiewicz, apie 1912 m.
Gimė	1885 m. vasario 24 d. Varšuva
Mirė	1939 m. rugsėjo 18 d. (54 metai) Jeziory, Ukraina
Tautybė	lenkas
Tėvas	Stanisław Witkiewicz
Sritis	grožinė literatūra, dailė, fotografija
Alma mater	Jano Mateikos dailės akademija Krokuvoje
Žinomas (-a) už	* Szewcy Pożegnanie jesieni Nienasycenie 622 upadki Bunga, czyli Demoniczna kobieta
Vikiteka	Stanisław Ignacy Witkiewicz

Stanisław Ignacy Witkiewicz, dar vadinamas Witkacy (1885 m. vasario 24 d. - 1939 m. rugsėjo 18 d.) - Lenkijos rašytojas, tapytojas, filosofas, teoretikas, dramaturgas ir fotografas, dirbęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukario laikotarpiu.

Biografija

Menininko, rašytojo ir meno kritiko Stanisławo Witkiewicziaus sūnus. Mokėsi tėvų namuose, Zakopanėje, kadangi tėvas manė, kad mokykla naikina vaikų individualumą. Pamokas jam dažnai vesdavo menininkai, rašytojai, universitetų profesoriai. Nuo pat vaikystės draugavo su vėliau kompozitoriumi ir pianistu tapusiu Karoliu Szymanowskiu bei Bronisławu Malinowskiu, su kuriuo 1914 m. iškeliavo į etnografinę ekspediciją į Okeaniją. Apie rašytojo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metu žinoma labai mažai, kadangi pats Witkiewicz vengė apie tai kalbėti. Tačiau yra žinoma, kad 1915 m. pradžioje jis mokėsi carinės Rusijos kadetų mokykloje, iš kur buvo išsiųstas į frontą, o 1916 m. mūšyje prie Stochido upės buvo sunkiai sužalotas, iš kur buvo evakuotas į Sankt Peterburgą. Į frontą jau negrįžo. Kurį laiką buvo Maskvoje, kur tapo Spalio revoliucijos liudininku. 1918 m. birželį jam pavyko sugrįžti į Zakopanę.

Spalio revoliucijos patirtis padarė didelę įtaką jo vėlesniems darbams - pesimistinei istoriosofijai, atspindinčiai bolševikų revoliucijos įvykius, o vėliau ir nacizmo gimimą Vokietijoje. Aklą miklių demagogų vadovaujamos minios galią ir likimą jis aprašė savo vėlesniuose romanuose ir dramose.

1925 m. pradėjo naudoti pseudonimą Witkacy, griežtai įvertino ligšiolinius savo pasiekimus tiek literatūroje, tiek tapyboje. Kurdamas ketvirtajame dešimtmetyje, jis eksperimentavo vartodamas įvairias narkotines medžiagas. Paskutinieji penkiolika jo gyvenimo metų - tai ypatingo kūrybinio pakilimo, net tam tikro sprogimo, laikotarpis. Tarpukario literatūroje Witkacy, kartu su Bruno Schulzu ir Witoldu Gombrowicziumi, tapo svarbiausiais meninių ir literatūrinių paieškų veikėjais.

1939 m. vasaros pabaigoje Witkacy nuvyko į Varšuvą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui norėjo stoti į Lenkijos kariuomenę, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos problemų priimtas nebuvo. Praėjus kelioms dienoms, rugsėjo 5 d., kartu su savo partnere Czesława Oknińska jis paliko Varšuvą ir kartu su kitais pabėgeliais iškeliavo į rytus. Maždaug rugsėjo 15 d. atvyko pas savo draugus, Ziemlańskių šeimą, gyvenusią Polesėje. 1939 m. rugsėjo 18 d., gavęs žinią apie Rusijos invaziją į Lenkiją, nusižudė, perpjovęs miego arteriją ir suvartojęs narkotikų. Kartu su juo buvusi Czesława Oknińska irgi bandė nusižudyti, tačiau nepaisant didelės suvartotos vaistų dozės, ją pavyko išgelbėti. Witkacy buvo palaidotas kitą dieną, vietos kapinėse.

Palikimas ir poveikis

Jo darbai yra išversti į daugelį Europos kalbų, išleistos knygos tiek Europos šalyse, tiek JAV. Witkaco kūryba didelę įtaką padarė Tadeuszui Kantoriui, kuris ne kartą statė jo dramas įvairių teatrų scenose. 1985 m. Zakopanėje buvo įsteigtas Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus teatras, kuriame realizuojama Witkaco "grynosios formos" koncepcija. Jo tapybos darbai randami Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Varšuvos literatūros muziejuje, Slupsko pilyje yra virš 260 Witkaco darbų (tai didžiausia jo darbų kolekcija pasaulyje). Kai kurios jo darytos nuotraukos saugomos užsienyje - Metropoliteno muziejuje, Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje.

Pokario laikotarpiu komunistinės Lenkijos Kultūros ministerija nusprendė ekshumuoti Witkaco palaikus ir iškilmingai perlaidoti juos Zakopanėje. Tai buvo įvykdyta pagal planą, tačiau niekam nebuvo leista atidaryti karsto. 1994 m. lapkričio 26 d. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija nusprendė ekshumuoti tariamą Witkaco kapą. Atlikti genetiniai testai parodė, kad Zakopanėje buvo palaidotas nežinomos moters kūnas.

Darbai

Meno filosofija

• Nowe formy w malarstwie (1919)
• Szkice estetyczne (1922)

Novelės

• 622 Upadki Bunga czyli demoniczna kobieta (1911)
• Pożegnanie jesieni
• Nienasycenie

Dramos

• Maciej Korbowa i Bellatrix (1918)
• Pragmatyści (1919)
• Mister Price, czyli Bzik tropikalny (1920)
• Tumor Mózgowicz (1920)
• Nowe wyzwolenie (1920)
• Oni (1920)
• Panna Tutli-Putli (1920)
• W małym dworku (1921)
• Niepodległość trójkątów (1921)
• Metafizykja dwugłowego cielęcia (1921)
• Gyubal Wahazar, czyli Na przełęczach bezsensu (1921)
• Kurka Wodna (1921)
• Bezimienne dzieło (1921)
• Mątwa (1922)
• Nadobnisie i koczkodany, czyli Zielona pigułka (1922)
• Jan Maciej Karol Wścieklica (1922)
• Wariat i zakonnica (1923)
• Szalona lokomotywa (1923)
• Janulka, córka Fizdejki (1923)
• Matka (1924)
• Sonata Belzebuba (1925)
• Szewcy (1931–34)

Kiti darbai

• Narkotyki — niemyte dusze (1932)
• Pojęcia i twierdzenia implikowane przez pojęcie istnienia (1935)
• Jedyne wyjście
• Kompozycia fantastyczna
• Pocałunek mongolskiego księcia

Meno kūrinių pavyzdžiai

• 
  Autoportretas
  1938
• 
  Autoportretas su Maryla Grosmanowa
  1927
• 
  Kompozicija
  1922
• 
  Nova Aurigae
  1918
• 
  Zofia Romer (1935)
• 
  Bronisława Wieniawa-Długoszowska (1918)
• 
  Jadwiga Janczewska, Zakopanė (1913)