Parkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

VieniPirmieji išžinomi pirmųjų žinomų parkųparkai (sodųsodai) atsirado [[Britanija|Britanijoje]] romėnų dėka [[I a.|I m. e.]] amžiuje. Tuo metu parkai buvo įrenginėjami prie gyvenamųjų pastatų. TaikomasTiksliai tikslumas,ir ganėtinai simetriškai susodinti augalai, žemos buksmedžių [[gyvatvorė]]s, kurios skiriaskirian žvyruotus pasivaikščiojimo takus. Manoma, jog šiosmažas gyvatvorių nišosnišas tuo metu puošdavo skulptūrasskulptūros, urnasurnos ar lauko [[suolas|suoliukussuoliukai]]. Parkas nuo namo vesdavo link krantinės, o mažuose [[daržas|darželiuose]], virtuvės reikmėms, žmonės augindavo vaisius ir daržoves. Vienas iš tinkamiausių tokio tipo parko pavyzdžių – Fišburno romėnų rūmų parkas, šiuo metu dalinai rekonstruotas.<ref>''Trumpa parkų Didžiojoje Britanijoje istorija''. 2012. <Prieiga per internetą: http://www.lietuviai.co.uk/uk-laisvalaikis/trumpa-parku-didziojoje-britanijoje-istorija [Žiūrėta 24 11 2018]></ref>

Viduramžiais susiformavo vadinami pilių [[sodas|sodai]]. ŠiuoseŠių soduosesodų pagrindinės vyraujančios ypatybės buvo iš žemių supiltos paaukštintos vietos, kurios buvo apželdintos veja ir, skirtos pasisėdėjimams su savotiškai natūraliais suoleliais ar net aukštais pylimais, kauburiais, kalvomis, nuo kurių matydavosi vaizdas, esantis už pilies sienų. Vėlyvaisiais viduramžiais pilyse, kurios buvo skirtosskirtuose apsaugoti dvaro rūmus, parkas buvo paprasčiausias žalias plotas, apsuptas gyvatvorių ir tvorųtvorelių.

Kitas parkų vystymosi etapas atėjo po reformacijos. Dauguma žemvaldžių aptverdavo bendrą žemę, kad įkurtųįkurti elnių ar galvijų [[ganykla]]s. Toks natūralios gamtos aptvėrimas davė pradžią pradėti kurti parkus, kurie būtų apsuptiapsuptus sienų, tvorų ar gyvatvorių prie namų. Tiudorų dinastija (1485–1603 m.) buvo vieni iš pirmųjų, kurie pasekė Italijos pavyzdžiu formuojant parkus., Šios erdvėskurie tapo savotiškai atskirtosatskirti nuo pastato, įsivyravo viduramžiais prarasta linijų ir proporcijų harmonija. Svarbiausias Tiudorų indėlis – tai „mazginis“ (''knot garden'') ar ornamentinis parkas, kuriame naudojami stilizuoti, geometriniai mazgo pavidalai. Ornamentai buvo suformuoti iš smulkių gyvatvorių, dažniausiai buksmedžių, skirta žiūrėjimui nuo aukštesnių pasivaikščiojimo takų. Itališkųjų parkų pavyzdžiai: ''Haddon Hall'' ([[Derbišyras|Derbišyre]]), ''Montacute House'' ([[Somersetas|Somersete]]).

[[XVIII a.|XVIII amžius]] – grįžimas prie [[renesansas|renesanso]] natūralaus grožio. Vienas iš pirmųjų šio stiliaus iniciatorių buvo meno mecenatas lordas Barlingtonas. Kruopščiai suplanuota parko perspektyva kartu su skulptūromis, klasikiniais ornamentais akcentuotos erdvės. Takų linijos nebvuvone tiesios, o vingiuotos, gėlynus pakeitė veja. Medžiai susodinti grupelėmis, o ne vientisatiesiomis linijalinijomis ir stačiakampius tvenkinius pakeitė natūralių formų ežerėliai. <ref>Balkevičius J. 2010. ''Sodų meno stilių raida''. Vilnius: VDA leidykla.</ref>Parkas ne atskiriamas nuo pastato, o su juo susilieja. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo viešieji parkai.

XIX amžiuje labiau buvo susikoncentruota į [[gėlių darželis|gėlynus]], ryškiasegzotines spalvas ir sudėtingą dizainą. Gausu viešųjų peizažinių parkų, jie buvo mėgiami žmonių, vienas tokių – Halifakso „Liaudies parkas“. Vėliau buvo varijuojama tarp simetriškojo ir „laukinio“ parko stiliaus. Tokio stiliaus šalininkas buvo įtakingas rašytojas Viljamas Robinsonas.

Regioniniai parkai – tai saugomos teritorijos, kurios buvo kuriamos steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu, skirtos regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, kurie užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto. <ref>Kavaliauskas P., Jasinavičiūtė A. 2012. ''Rekreacinių regioninių parkų problema Lietuvoje''. <prieiga per internetą: http://www.gamtostyrimai.lt/uploads/publications/docs/11711_29b872903cc8484a430d656ba5d238ea.pdf [Žiūrėta 28 11 2018]</ref>

Miesto parkai – tai ne tik svarbiausi architektūriniai, urbanistiniai, semantiniai miestų struktūros elementai, bet ir vietos, kuriose vyksta reikšmingiausi miesto gyvenimo įvykiai – šventiniai renginiai, minėjimai, kiti visuomenės susibūrimai, taip pat jos naudojamos trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, susitikimams ir pan. <ref>Jakovlevas –Mateckis K. 20092011. ''MiestoLietuvos kraštovaizdžioistorinių architektūra,parkų Iraidos tomas.analizė Miestoir kraštovaizdžiokai architektūroskurie raidajų iratkūrimo teorijosproblemos pagrindaiaspektai.'' VilniusPrieiga per internetą https://www.researchgate.net/publication/271818477_Lietuvos_Istoriniu_Parku_Raidos_Analize_Ir_Kai_Kurie_Ju_Atkurimo_Problemos_Aspektai VGTU[Žiūrėta leidykla23 Technila11 2018].</ref>Miestų parkų suplanavimas, funkcinis zonavimas, atskirų objektų ir zonų išdėstymas parkuose visų pirma priklauso nuo pagrindinių funkcijų. Miesto parkų įranga – tai dangos, meniniai elementai, skulptūros, fontanai, suolai, stendai ir kiti, kurie tam tikru mastu atspindi miesto parkų funkcijas (reprezentacinę, rekreacinę, visuomeninę ir pan.). Parkų želdinius dažnai sudaro vejos, gėlynai, medžiai, krūmai, gyvatvorės, vijokliai.<ref>Dringelis L. 2011. ''Miestų aikštės: jų pertvarkymo patyrimas ir rezultatai.'' Prieiga per internetą: <http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=2&sid=f1d96487-fbad-412b-8a9c-aeda63601324%40pdc-v-sessmgr01 [Žiūrėta 28 11 2018]>.</ref>