Parkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Atšauktas naudotojo 193.219.81.13 (Aptarimas) darytas keitimas 5486418
Žyma: Anuliuoti
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 11:
Pirmieji žinomi parkai (sodai) atsirado [[Britanija|Britanijoje]] romėnų dėka [[I a.|I m. e.]] amžiuje. Tuo metu parkai buvo įrenginėjami prie gyvenamųjų pastatų. Tiksliai ir ganėtinai simetriškai susodinti augalai, žemos buksmedžių [[gyvatvorė]]s, kurios skirian žvyruotus pasivaikščiojimo takus. Manoma, jog mažas gyvatvorių nišas tuo metu puošdavo skulptūros, urnos ar lauko [[suolas|suoliukai]]. Parkas nuo namo vesdavo link krantinės, o mažuose [[daržas|darželiuose]], virtuvės reikmėms, žmonės augindavo vaisius ir daržoves. Vienas iš tinkamiausių tokio tipo parko pavyzdžių – Fišburno romėnų rūmų parkas, šiuo metu dalinai rekonstruotas.<ref>''Trumpa parkų Didžiojoje Britanijoje istorija''. 2012. <Prieiga per internetą: http://www.lietuviai.co.uk/uk-laisvalaikis/trumpa-parku-didziojoje-britanijoje-istorija [Žiūrėta 24 11 2018]></ref>
 
Viduramžiais susiformavo pilių [[sodas|sodai]]. Šių sodų pagrindinės vyraujančios ypatybės buvo iš žemių supiltos paaukštintos vietos, kurios apželdintos veja, skirtos pasisėdėjimams su savotiškai natūraliais suoleliais ar net aukštais pylimais, kauburiais, kalvomis nuo kurių matydavosi vaizdas, esantis už pilies sienų. Vėlyvaisiais viduramžiais pilyse, skirtuose apsaugoti dvaro rūmus, parkas buvo paprasčiausias žalias plotas, kuris apsuptas gyvatvorių ir tvorelių.
[[Vaizdas:Montacute, Montacute House grounds - geograph.org.uk - 1112416.jpg|miniatiūra|Itališkasis sodas Montacute House. Plokštuminėje žemutinėje dalyje įrengtas puošnus parteris su vertikaliais akcentais ]]
Kitas parkų vystymosi etapas atėjo po reformacijos. Dauguma žemvaldžių aptverdavo bendrą žemę, tam kad įkurti elnių ar galvijų [[ganykla]]s. Toks natūralios gamtos aptvėrimas davė pradžią kurti parkus, apsuptuskurie buvo apsupti sienų, tvorų ar gyvatvorių prie namų. Tiudorų dinastija (1485–1603 m.) pasekė Italijos pavyzdžiu formuojant parkus, kurie tapo savotiškai atskirti nuo pastato, įsivyravo viduramžiais prarasta linijų ir proporcijų harmonija. Svarbiausias Tiudorų indėlis –- tai „mazginis“ (''knot garden'') ar ornamentinis parkas, kuriame naudojamitaikomi stilizuoti, geometriniai mazgo pavidalai. Ornamentai buvo suformuoti iš smulkių gyvatvorių, dažniausiai buksmedžių,taikomi skirtaaugalai žiūrėjimui- nuo aukštesnių pasivaikščiojimo takųbuksmedžių. Itališkųjų parkų pavyzdžiai: ''Haddon Hall'' ([[Derbišyras|Derbišyre]]), ''Montacute House'' ([[Somersetas|Somersete]]).
 
[[XVIII a.|XVIII amžius]] – grįžimas prie [[renesansas|renesanso]] natūralaus grožio. Vienas iš pirmųjų šio stiliaus iniciatorių buvo meno mecenatas lordas Barlingtonas. Kruopščiai suplanuota parko perspektyva su skulptūromis, klasikiniais ornamentais akcentuotos erdvės. Takų linijos nenėra tiesios, o vingiuotos, gėlynus pakeitė veja. Medžiai susodinti grupelėmisgrupėmis, o ne tiesiomis linijomis ir, stačiakampius tvenkinius pakeitė natūralių formų ežerėliaiežerai. <ref>Balkevičius J. 2010. ''Sodų meno stilių raida''. Vilnius: VDA leidykla.</ref>Parkas ne atskiriamas nuo pastato, o su juo susilieja. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo viešieji parkai.
[[Vaizdas:G Jekyll enclosed garden.JPG|miniatiūra|Gertrude Jekyll suprojektuotas uždarasis sodas]]
XIX amžiuje labiau buvo susikoncentruota į [[gėlių darželis|gėlynus]], egzotines spalvas ir sudėtingą dizainą. Gausu viešųjų peizažinių parkų, jie buvo mėgiami žmonių, vienas tokių – Halifakso „Liaudies parkas“. Vėliau buvo varijuojama tarp simetriškojo ir „laukinio“ parko stiliaus. Tokio stiliaus šalininkas buvo įtakingas rašytojas Viljamas Robinsonas.
 
XX amžiuje ypač išpopuliarėjo daugiamečių žolių bordiūras ir parko planavimą paremtą spalvine schema. Įtakingiausio to laikmečio sodininkė laikoma Gertrude Jekyll, <ref>Jekyll, G. ''Wood and Garden'' (Longmans, Green and Co., 1899).</ref>kuri sukūrė savotišką „Cottage garden“ tradiciją. Svarbiausias sodas, parkas, o tik po to pastatas.