Kraštovaizdis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
'''Kraštovaizdis''' – žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.
Kraštovaizdis gali būti skirstomas į gamtinį ir kultūrinį. Gamtinis kraštovaizdis – natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis. Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. <ref>''Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas''. 1993. Valstybės žinios, 1993-11-24, Nr. 63-1188.</ref>
Kraštovaizdžio sąvoka ir terminas literatūroje atsirado dar pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje siekiant įvardyti tiesiogiai suvokiamo skirtingo Žemės paviršiaus pobūdžio teritorijas arba regionus. Tokio populistinio pobūdžio šio termino vartosena, vėliau papildyta meninės dailėtyrinės sampratos, dominavo ištisus šimtmečius ir tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prasidėjo jo mokslinės esmės paieškos, glaudžiai susijusios su geografiniu teritorijos pažinimu. Ypač stiprius kraštovaizdžio tyrimų metodologinius pagrindus sukūrė vokiškoji ir rusiškoji kraštovaizdžio geografijos mokyklos. <ref name=":0">'''Kavaliauskas P.''' 2011. ''Kraštovaizdžio samprata ir planavimas. Mokomoji knyga.'' Vilnius: Vilniaus Universitetas. [prieiga per internetą: <nowiki>http://www.gkk.gf.vu.lt/old/Data/Metodines%20priemones/Krast_SMPR_PLNV.pdf</nowiki> ].</ref>
Skirti trys kraštovaizdžio bendrosios sampratos koncepcijos, arba paradigmos:
'''1. Mokslinė (analitinė) samprata''' – kraštovaizdis suprantamas kaip apibrėžtą erdvinę (teritorinę) raišką turintis įvairiais ryšiais susijusių Žemės paviršiaus gamtinių ir antropogeninių komponentų junginys bei jų integraciją išreiškiantis įvaizdis. Skiriama morfologinė versija''',''' pagrįsta suvokimu, kad kraštovaizdis – tai gamtinių ir antropogeninių komponentų sankloda, tikrovėje junginys morfogenetiškai apibrėžtų, t. y. santykinai vienalyčių, tačiau besiskiriančių nuo gretimų, su jais besiribojančių, teritorinių vienetų. Šie teritoriniai vienetai (kraštovaizdžio kompleksai, morfologiniai geotopai) skiriami įvairiame erdviniame mastelyje ir formuoja sudėtingą taksonominę hierarchiją nuo smulkių vietovės lygmens teritorinių kraštovaizdžio kompleksų iki stambių regioninio lygmens darinių. Taip pat skiriama Geosisteminė kraštovaizdžio sampratos versija, pagal kurią, remiantis bendrąja sistemų teorija, kraštovaizdis suprantamas kaip hierarchinė procesiniais ryšiais susijusių geosistemų visuma, vienu metu esančių ir aukštesnio rango geosistemų dalimis (posistemiais) ir savo ruožtu sudarytų iš žemesnio rango posistemių
'''2. Meninė (percepcinė) samprata''' – kraštovaizdis suprantamas kaip jutimo organais ir emociškai suvokiamas, dažniausiai regimas, arba nupieštas Žemės paviršiaus aplinkos vaizdas. Architektūrinės ir psichonominės kraštovaizdžio sampratos versijos pamatu laikytinas kraštovaizdžio sensorinių teritorinių vienetų, pirmiausia videotopų, informacinės ir estetinės kokybės potencialo, nustatymas. Taip pat galimas specialių teritorinių vienetų skyrimas: informotopų – pagal informacinio potencialo bei emociotopų – pagal estetinio potencialo ypatumus.
'''3. Kraštotvarkinė (utilitarinė) samprata''' – kraštovaizdis suprantamas kaip technologinių ir ekonominių jo savybių sąlygotas Žemės paviršiaus gamtinės ir antropogeninės aplinkos kompleksas arba planavimo dokumentuose pagal funkcinę paskirtį bei tvarkymo ypatumus nustatytas teritorijos tipas. Kraštotvarkinė sampratos versija susijusi su žemių kokybės vertinimo darbais, skiriant skirtingo galimo ūkinio naudojimo potencialo arealus. Vis plėtojantis šiai kraštovaizdžio išteklių pažinimo krypčiai ir atsirandant sudėtingoms žemių, miškų bei vandenų ūkinio bonitavimo metodologijoms, darosi įmanoma kalbėti apie kokybės matavimo metodais nustatomus ūkinius kraštovaizdžio tipus bei arealus, nuo tam tikrais fizikocheminių savybių parametrų rinkiniais išsiskiriančių ūkinių sklypų iki išteklių savitumu ryškių stambių resursinių kraštovaizdžio rajonų.
Kraštovaizdžio komponentais laikomi šie įvairaus pobūdžio ir kilmės Žemės paviršiaus dariniai:
• abiogeniniai – pamatinės uolienos, pažemio oras, paviršiaus vandenys, dirvožemis (iš dalies);
• biogeniniai – dirvožemis (iš dalies), augmenija, grybija, gyvūnija, žmonės (iš dalies);
• sociogeniniai – žmonės (iš dalies), archeologinės liekanos, žemės naudmenos, statiniai, inžineriniai įrenginiai, informacinis laukas (iš dalies).<ref name=":0" />
== Gamtinis kraštovaizdis ==
Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio tipai (pagal žemėvaizdžius), iš geografinių pozicijų išskirti Alfonso Basalyko:
* molingosios lygumos;
* smėlingosios lygumos;
* kalvotosios moreninės aukštumos;
* pajūrinės lygumos;
* slėninis žemėvaizdis. <ref>'''Basalykas A.''' 1977. ''Lietuvos TSR kraštovaizdis.'' </ref>
=== Molingosios lygumos ===
Moliningąsias lygumas sudaro: moreninės lygumos (apima 42% Lietuvos teritorijos) ir prieledyninės ežerinės lygumos (13,2% Lietuvos teritorijos).
'''Moreninių lygumų žemėvaizdis:''' tai lygaus arba banguoto reljefo plotai, susidarę dažniausiai iš moreninių priemolių, nusėdusių ištirpusio ledyno išgulėtose dubumose. Pabaltijo moreninės lygumos yra karbonatingos, nes jas suformavę ledynai vilko daug ordoviko, permo ir silūro klinčių, vidurinio ir viršutinio devono dolomitų, kreidos mergelių. Didelę reikšmę kraštovaizdžiui turi karbonatų išplovimo gylis – kuo senesni priemoliai, tuo karbonatai slūgso giliau, jų kiekis dirvožemyje mažesnis.
Moreninės lygumos palyginti vėlai įsisavintos žemės ūkio. Naudmenomis buvo paversti geriau drenuojami paslėniai, o šlapesni nenuotakūs moreninių lygumų vietovaizdžiai liko apaugę miškais. Tačiau moreninėms lygumoms yra būdingi nedideli miško plotai (sudaro apie 25-30% moreninių lygumų ploto) kitą dalį – laukai ir pievos.
Didelė saulės radiacijos dalis morelinėse lygumose sunaudojama gausiai drėgmei iš paviršiaus išgarinti, todėl atmosferai įšildyti radiacijos lieka šiek tiek mažiau, negu vidutiniškai visoje Lietuvoje. Moreninės lygumos priklauso mišriųjų miškų zonos vėsesnių žemėvaizdžių grupei.
Moreninėse lygumose gruntinio vandens mažai. Dirvožemiai čia dažniausiai laikomi velėniniais jauriniais, o kur drėgmė sunkiai filtruojasi gilyn ir paviršius laikinai užmirksta – velėniniais glėjiniais dirvožemiais.
'''Prieledyninių ežerinių lygumų (limnoglacialinis) žemėvaizdis:''' Nutirpus ledynams, žemesnės moreninės lygumos ilgai buvo apsemtos susitvenkusių ledyno tirpsmo vandenų – prieledyninių ežerų. Apsemtos moreninės lygumos buvo apklotos prieledyninėmis ežerinėmis (limnoglacialinėmis) nuosėdomis, suplautomis daugiausia iš dulkių ir dumblo (molio) dalelių. Jų karbonatingumas beveik toks pat arba mažesnis, kaip moreniniuose priemoliuose.
Prieledyninės ežerinės lygumos skiriasi nuo moreninių ne tik įvairesne medžiagine sudėtimi, bet ir lygesniu reljefu. Vandenskyrose, kur išliko didesni paviršiaus plotai, nesuskaidyti slėnių, dabar plyti visiškai plokščios limnoglacialinės lygumos. Erozijos išraižytos lygumos virto slėniuotomis lygumomis.
Nemuno žemupio limnoglacialinė lyguma (didžiausia), Mūšos-Lėvens limnoglacialinė lyguma ir kitos lygumos yra žemiau už gretimas morenines lygumas. Dėl to jose iškrinta truputį mažiau kritulių, negu moreninėse lygumose. Plačiuose limnoglacialinių lygumų laukuose vėjas gerai išmaišo orą ir trukdo išryškėti vietiniams klimato skirtumams. Upių tinklas limnoglacialinėse lygumose šiek tiek tankesnis, bet mažiau vandeningas, negu moreninėse.
Prieledyninėse ežerinėse lygumose formuojasi velėniniai glėjiniai dirvožemiai, panašūs į Vakarų Europos rudžemius. Čia kaitaliojasi tik kelios dirvožemio atmainos, todėl susidaro žemės ūkiui tinkamos sąlygos, užtikrinamas žemdirbystės rentabilumas. Šių lygumų dirvožemiai yra truputį rūgštesni už moreninių. Mažesnį šilumos kiekį prieledyninėse ežerinėse lygumose iš dalies kompensuoja derlingas dirvožemis, todėl gali augti labiau pietinės, būtent plačialapių miškų, zonos augalai. Agrarinėse teritorijose dar išlikę miškai dabar susideda daugiausia iš eglynų, tačiau juose dar gausiai (apie 20-30%) auga ąžuolai ir kiti plačialapiai.
=== Smėlingosios lygumos ===
Mišriųjų miškų zonos smėlynuose susiformuoja saviti kraštovaizdžiai, kuriuos mokslininkai vadina nezoniniais. Jiems priskiriami smėlynai, suplauti upių, įtekėjusių į prieledynines marias, ir smėlynai, sudaryti tirpstančio ledyno vandens srautų. Smėlingas medžiaginis pamatas mažai maistingas ir labai pralaidus vandeniui, todėl šiam kraštvaizdžio tipui būdingas gan mažas biologinis produktyvumas.
'''Senovinių aliuvinių lygumų žemėvaizdis:''' Jį sudaro vėlyvojo ledynmečio upių suplautos smėlingos deltos – senovinės aliuvinės lygumos. Lietuvoje yra penkios didesnės (400-600 km2) senovinių upių suplautos lygumos: 1) Jonavos-Gaižiūnų smėlynas; 2) Kazlų Rūdos smėlynas; 3) Eičių-Viešvilės smėlynas; 4) Žaliosios girios (Karsakiškio) smėlynas; 5) Šimonių girios smėlynas. Be to, aptikta daug 100 km2 ploto ir mažesnių senovinių upių suplautų lygumų, pavyzdžiui: Elniakampio-Geišiškių smėlynas prie Neries, Nemajūnų – prie Nemuno, Gadūnavo – žemaitijoje. Senovinių aliuvinių lygumų žemėvaizdis užima 6,3% Lietuvos teritorijos. Senovinėse aliuvinėse lygumose smėliai sudaro 4-10 m, lygumų pakraščiuose 2-1 m storio dangą.
Daugumoje senovinių aliuvinių lygumų vyrauja smulkiai banguotas ir kauburiuotas reljefas, vietomis jis visai plokščias. Kitur smėliai supustyti į žemynines parabolines kopas. Jos aptinkamos Šimonių, Žaliosios, Kazlų Rūdos giriose ir Smalininkų-Eičių miškuose (šiuose miškuose aptinkami didžiausi senovinių kopų masyvai).
Nemaistinguose smėlynuose yra geros sąlygos aukštapelkėms plėtotis. Senovinėms aliuvinėms lygumoms, ypač ties sąnašomis apnešto kalvoto reljefo ruožais, būdingi dideli pelkynai, tokie kaip: Ežerėlio pelkės Kazlų Rūdos miškuose, Pagelažių pelkės Jonavos smėlynuose, Didžiojo raisto pelkė Pravieniškių miškuose, Laukesos-Artosios pelkės Smalininkų-Eičių miškuose.
Pušynais apaugę daugiau kaip pusė smėlingųjų žemėvaizdžių ploto, žemdirbystei tinkamų vietų nedaug. Senovinių aliuvinių lygumų reljefą dar raižo upių slėniai, pasižymintys lygesniu reljefu, juodalksnynų juostomis. Slėniuose daugiau gyvenviečių, dirbamų laukų ir pievų.
Didžiausius plotus senovinių aliuvinių lygumų dirvožemių užima labai rūgštūs jauriniai pelkiniai, šiek tiek mažesnius – jauriniai šilaininiai ir pelkiniai dirvožemiai (apie 25 %).
'''Prieledyninių upinių (fliuvioglacialinių) lygumų žemėvaizdis:''' Ledyninių upių suplautas, arba fliuvioglacialines, lygumas sudarė nuo tirpstančio ledyno pakraščio tekėję vandens srautai. Šiose vietose paviršius buvo apklotas apie 6-10 m storio smėlių ir žvirgždų sluoksniais. Susidarė kauburiuotas ir banguotas zandrų ir fliuvioglacialinių terasinių lygumų paviršius. Dideli fliuvioglacialinio reljefo plotai yra Lietuvos pietryčiuose, kur buvo paskutinio apledėjimo pakraštys.
Prieledyninių upinių lygumų žemėvaizdis yra šilčiausias iš visų Lietuvos žemėvaizdžių. Šis žemėvaizdis plyti tarp aukštumų, apie 70-100 m žemiau jų, todėl atslenkančios iš rytų bei vakarų oro masės leidžiasi žemyn ir čia vidutinė oro temperatūra pakyla apie 0,5°C aukščiau, nei aplinkinėse teritorijose. Taip pat prieledyninėse lygumose šiek tiek sumažėja kritulių.
Fliuvioglacialinėms lygumoms būdingi jauriniai (šilaininiai) dirvožemiai. Lietuvoje šiame žemėvaizdyje išlikusios didžiausios girios: Kapčiamiesčio šilai, Gudų giria, Varėnos miškai, Rūdninkų giria, Lavariškių giria, Arnionių-Pabradės miškai, Labanoro giria. Medynai čia reti, žemės paviršius gerai apšviestas, bet žolė neauga. Miško paklotę sudaro daugiausia kerpės, samanos, tarpumiškėse – viržiai. Išlikę daug pliko paviršiaus plotelių, kuriuos dengia tik pušų spygliai.
=== Kalvotosios moreninės aukštumos ===
Šį kraštovaizdžio tipą sudaro giminingi ir daug kuo panašūs kalvotasis moreninis ežeringasis ir kalvotasis moreninis slėniuotasis žemėvaizdžiai.
'''Kalvotasis moreninis ežeringasis žemėvaizdis:''' Tai vaizdingiausias, bet ir sudėtingiausias Lietuvos žemėvaizdis. Jis apima paskutinio apledėjimo suformuotas morenines aukštumas. Vienos jų susidarė pradėjus tirpti ledynams ir atitinka ištisinį buvusio apledėjimo pakraštį. Tai Švenčionių, Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvos moreninės aukštumos – pakraštinės (marginalinės) aukštumos. Kitos susiformavo vėliau, kuomet besitraukdamas ledynas susiskaidė į ilgus iškyšulius, tarp kurių susikaupė labai daug moreninių darinių. Tai Žemaičių, Kuršo, Vidzemės ir kitos aukštumos, dar vadinamos sališkomis aukštumomis, nes jos tartum salos iškyla tarp lygumų. Be aukštumų, kalvotas moreninis ežeringas žemėvaizdis nedideliais arealais aptinkamas ir žemumose. Iš viso šis žemėvaizdis užima 18% Lietuvos teritorijos.
Moreninės aukštumos yra sudėtos iš ledyno pakraštinių darinių,·kurie buvo akumuliuojami labai įvairiomis ledyno dinaminėmis sąlygomis ir todėl yra nevienodas sudėties ir reljefo. Kalvotajam moreniniam ežeringam žemėvaizdžiui būdinga daubotumas – aklinos neigiamos mezoformos. Tuo kalvotasis moreninis ežeringas žemėvaizdis skiriasi nuo kalvotojo moreninio slėniuoto žemėvaizdžio, kur tarp kalvų yra ne aklinos, bet atviros neigiamos reljefo formos (raguvos, slėniukai). Įvairių kalvotumo, daubotumo, ežeringumo, pelkėtumo, taip pat gruntų mechaninės sudėties deriniai kalvotame moreniniame žemėvaizdyje sudaro daug landšaftinių vietovaizdžių (dar smulkesnių kraštovaizdžio tipologinių vienetų). Apibendrinant, kalvotam moreniniam ežeringam žemėvaizdžiui būdingas didelis absoliutinis aukštis, makroreljefingumas, mezoreljefingumas, gausybė ežerų ir pelkių, įvairus giraičių, krūmynų ir kitų želdinių pasiskirstymas.
Velėniniai jauriniai dirvožerniai užima apie 70% žemėvaizdžio ploto. Šie dirvožemiai dėl nevienodo drėgnumo labai skirtingai nujaurėję. Jauriniai pelkiniai ir pelkiniai dirvožemiai sudaro apie 30% žemėvaizdžio teritorijos. Kalvotajame moreniniame paviršiuje, statesniame kaip 3°, prasideda dirvožemių erozija. Tokie paviršiai sudaro 30-50% žemėvaizdžio teritorijos.
Prieš žemdirbystės laikotarpį kalvotajame moreniniame reljefe tikriausiai augo trijų rūšių miškai. Priemolinguose vietovaizdžiuose – eglynai-plačialapiai medynai, priesmėlinguose – eglingi pušynai, o smėlinguose – pušynai. Miškų augimvietes pavertus žemės ūkio naudmenomis, sąlygos augti augalams kalvų viršūnėse, vidurinėse šlaitų dalyse, papėdėse, įvairios ekspozicijos šlaituose pasidarė labai skirtingos. Tai gerai matyti iš piktžolių. Daugiausia piktžolių šlaitų papėdėse, suneštiniame dirvožemyje, nes čia būna ne tik drėgnesnės, bet dažnai ir maistingesnės augimvietės. Labiausiai nuardytose vidurinėse šlaitų dalyse augalų reta (tik 20% papėdžių tankumo). Kalvotajame moreniniame žemėvaizdyje aptinkama įdomių egzotinių augalų, nedirbamų kalvų sauslankėse – net kai kurių kalnų augalų.
'''Kalvotasis moreninis slėniuotasis žemėvaizdis:''' Paskutinio apledėjimo neliestoje srityje pakraštinės ir sališkos moreninės aukštumos yra labai pakitusios. Kalvos pažemėjusios, bet paplatėjusios, daubos užlygintos ir susijungusios į atvirus slėnius, kalvų šlaitai išvagoti sauslėnių ir raguvų, ežerai išnykę. Priešpaskutinio apledėjimo sudarytų moreninių aukštumų reljefas yra ne kalvotas daubotas, bet kalvotas slėniuotas. Šis žemėvaizdis labai paplitęs Baltarusijoje, bet kai kur įsiterpia ir į Lietuvos teritoriją (užima tik 3% šalies teritorijos) – į pietryčius nuo Vilniaus (tai Ašmenos aukštumos dalis, apimanti Buivydžių –Baravykynės ir Medininkų moreninius masyvus). Kalvotasis moreninis slėniuotas žemėvaizdis labiausiai nutolęs nuo jūros ir aukščiau iškilęs, negu kiti Lietuvos žemėvaizdžiai. Jo reljefas seniausias, dirvožemiai labiausiai sudūlėję.
Aukštai iškilusiose, bet toli nutolusiose nuo jūros kalvotose moreninėse slėniuotose aukštumose kritulių iškrinta apie 50 mm mažiau, negu kalvotose moreninėse ežeringose aukštumose. Gruntinio vandens negausu, nes paviršiuje vyraujančiuose lengvuose gruntuose drėgmė greit susigeria. Vasarą besifiltruojančią drėgmę sunaudoja augalai. Nepaisant daugelio slėnių ir raguvų, upių ir upelių tinklas perpus retesnis, negu priemolingose lygumose. Dėl mažesnio išgaravimo, gausesnės gruntinės mitybos upių nuotėkis didesnis.
Kalvotojo moreninio slėniuoto žemėvaizdžio teritorijose vyrauja velėniniai jauriniai vidutiniškai ir stipriai nujaurėję priesmėlio ir lengvo priemolio dirvožemiai, beveik vienodi įvairiose šlaitų dalyse. Šie lengvesni, sausesni ir vienodesni dirvožemiai buvo dirbami jau labai seniai, anksčiau už kalvotojo moreninio ežeringo žemėvaizdžio dirvožemius, todėl miškų čia išliko visai nedaug.
=== Pajūrinės lygumos ===
Pajūrinių lygumų žemėvaizdžiai užima nedidelį plotą. Jų medžiaginį pamatą sudarė ir dabar tebeformuoja šiuolaikiniai geomorfologiniai procesai (jūra, vėjas, upių deltinė akumuliacija).
'''Jūrinės lygumos žemėvaizdis:''' Jūrinė lyguma – tai originaliausias žemėvaizdis, kurio originalumą nulėmė jūros ir vėjų sąveika. Pajūrio tyrinėtojas V. Gudelis rašo (1957), kad Kuršių nerijos ir visa Lietuvos priekrantė, būdama nevienodo statumo, dinaminiu atžvilgiu yra nevienalytė. Vienur bangos dar pajėgia krantą abraduoti (ardyti), kitur visą energiją išeikvoja tik sąnašoms pernešti palei krantą, o kai jau nepajėgia visų sąnašų pervilkti – vyksta akumuliacija (medžiagų kaupimasis).
Paplūdimio smėliai vyraujančių vėjų genami tolyn, daugiausia į rytus. Ilgainiui iš jų nerijoje susidarė pakrantės kopos, taip pat didysis kopų kalvagūbris. Iš jūrinių smėlių taip pat susiformavo nerijos palvė, litorininės terasos ir kt. Jūrinės lygumos žemėvaizdžio medžiaginė sudėtis tapo labai vienoda (įvairaus stambumo smėliai).
Jūrinės lygumos žemėvaizdis išsiskiria iš kitų žemėvaizdžių šilumos ir drėgmės režimu. Atmosferoje čia nėra dulkių. Dėl silpnos konvekcijos debesuotumas mažesnis, o saulės radiacija intensyvesnė, negu žemyno gilumoje. Pajūryje daugiausia vėjuotų dienų.
Šiame žemėvaizdyje visai nėra upių tinklo. Tik Palangos-Šventosios ruože į Baltijos jūrą įteka gretimos moreninės lygumos upeliai – Rąžė ir Šventoji. Nėra ir ežerų, išskyrus mažas lagūnas Kuršių nerijoje. Tačiau pelkių gana daug.
Paplūdimyje ir pakrantės kopų ruože dirvožemio dar nėra. Augalai pionieriai ten bando įsitvirtinti gryname smėlyje. Tik palvės bei litorininės terasos lygumose, kur auga žolė bei reti medžiai, jau yra velėninis jaurinis silpnai nujaurėjęs dirvožemis. Įdomiausias dirvožemis senųjų parabolinių kopų ruože, kuris išlikęs prie Juodkrantės dar iš atlantinio klimato laikotarpio. Kopos apaugusios senais vešliais brukniniais pušynais ir eglėmis.
'''Deltinės lygumos žemėvaizdis:''' Didelių į jūras įtekančių upių žiotyse tiesiogiai susiliečia žemynas ir jūra, gėli vandenys su druskingais vandenimis, žemyniniai egzogeniniai procesai – su vėjo ir bangų sukeliamais procesais, upių potvyniai – su jūrų potvyniais bei atoslūgiais ir patvankomis, upių sąnašos – su priekrantiniais sąnašų srautais.
Nemuno deltos lyguma dabar susideda iš trijų dalių. Pirmąją dalį sudaro sąnašų pripildyta estuarija, antrąją – nuosėdomis apnešta kitados supelkėjusi tarpslėninė šilų smė1ių lyguma, trečiąją – sąnašų pripildyta Kuršių marių dalis, kur yra jaunoji delta.
Nors deltinės lygumos žemėvaizdis vienodesnis ir lygesnis, negu jūrinė lyguma, bet jo medžiaginio pamato sudėtis gerokai įvairesnė. Deltinė lyguma susideda iš aliuvinių (vietomis ir iš aliuvinių-pelkinių) darinių, tarp kurių būna smėlių, priesmėlių ir net molių bei durpių.
Nemuno delta atsiveria į užšąlančią lagūną, kurią nuo jūros atitveria Kuršių nerija su aukštomis kopomis. Dėl to Nemuno deltoje jūrinio klimato įtaka jau gerokai mažesnė. Be kritulių, į deltą suteka daugybė vandens iš viso baseino. Viena jo dalis nuteka į atvirą jūrą, kita – filtruojasi per krantus, papildo požeminius vandenis ir drėkina žemėvaizdį iš podirvio, o trečia – išsilieja ir drėkina žemėvaizdį iš paviršiaus. Slūgstant potvynio vandeniui, deltoje nusėda derlingo dumblo, kuris periodiškai tręšia paviršių.
Vasarą pievose vešliai sužaliuoja žolinė augalija, dėl kurios vyksta velėnėjimas. Pradėjęs formuotis velėninis horizontas ilgainiui užnešamas sąnašomis, virš kurių vėl prasideda velėnėjimo procesas. Šitaip formuojasi sluoksniuotieji aliuviniai dirvožemiai. Toliau nuo upės kranto nuosėdos, daugiausia molingos, klostosi labai pamažu, todėl velėnėjimas vyksta visą laiką ir dirvožemis pasidaro grūdiškos struktūros. Deltos pakraščiuose, pakilesnėse vietose, kurios apsemiamos labai retai, vyksta jaurėjimas ir formuojasi aliuviniai jauriniai dirvožemiai.
Nemuno delta kadaise buvo apaugusi daugiausia juodalksnių miškais. Jų augimvietės ilgainiui buvo paverstos pievomis su vešlia žoline augalija.
Delta – žuvingiausias žemėvaizdis. Ypač daug žuvų sugaunama Skirvytėje.
=== Slėninis žemėvaizdis ===
Upės skrodžia daugelį tos pačios zonos žemėvaizdžių ir jungia nesusisiekiančius kraštovaizdžius. Jose atitinkamu būdu integruojasi įvairiausi perkertamų kraštovaizdžių bruožai. Per tūkstančius metų žemės paviršiuje atsirado daugybė ilgų, bet palyginti siaurų lovių – upių slėnių, kuriuos laikome atskiru žemėvaizdžio tipu. Mišriųjų miškų zonoje, taigi ir Lietuvoje, upių slėniai atsirado, tiksliau, atsistatė, baigiantis apledėjimui. Mat, dabartiniai upių slėniai dažniausiai yra tose pačiose vietose, kaip ir priešledynmečiu buvę upių slėniai. Lietuvos upių slėniams būdingos ryškios terasos.
Upių slėniai tęsiasi labai siaurais ruožais, todėl jų klimatinės sąlygos nelabai skiriasi nuo aplinkinio žemėvaizdžio. Tačiau dažnai slėniuose esti specifinis vietos klimatas. Pirmiausia, upių slėniai yra žemiau už aplinkinius tarpuslėnius, todėl apsaugoti nuo vėjo. Ramiu oru vasarą slėnyje būna karščiau, žiemą – šalčiau, taip pat čia didesni ir paros temperatūrų skirtumai, negu aplinkiniuose tarpslėniuose. Paprastai slėniuose iškrinta mažiau kritulių, negu tarpslėniuose.
Neatskiriamas slėnio elementas yra juo tekanti upė, kurios hidrologinis režimas (ledonešis, polaidis ir potvynis, potvynio slūgimas, vasaros nuosėkis, rudens patvinimas, ižas, užšalimas) turi įtakos požeminiams vandenims, augalijai, gyvūnijai, slėnyje įsikūrusių žmonių gyvenimui.
Kaip ir deltoje, salpoje potvynių vandenys palieka nuosėdas, kuriose įsitvirtina žolinė augalija ir formuojasi velėninis humusingas horizontas. Prie upės vagos, kur per potvynį nusėda rupus smėlis, tęsiasi karklais apaugę pavagio pylimai su smėlių dirvožemiais. Toliausia nuo upės esančias salpos vietas potvynio vandenys retai pasiekia, todėl velėnėjimas ten vyksta visą laiką. Susidaro patys derlingiausi salpiniai grūdiškieji dirvožemiai su labai storu velėniniu horizontu.
Upių slėniuose auga įvairių aplinkinių landšaftų augalai. Prie senvagių, uždumblėjusiose pakrantėse yra vandeninių augalų sąža1ynų – pelkinių pievų.
== Kultūrinis kraštovaizdis ==
{{Commonscat|Landscapes}}
Tradiciškai pateikiami du kultūrinio kraštovaizdžio variantai. Jeigu toks sambūvis neturi stiprios antropogeninės, netgi technogeninės dedamosios ir yra orientuotas į trumpo ciklo biologinių žemės išteklių gavybą išsaugant pagrindines gamtines kraštovaizdžio struktūras, tai būtų kaimiškasis kultūrinio kraštovaizdžio variantas. Jeigu gamtinės struktūros yra stipriai (dažnai negrįžtamai) pakeistos ar net sunaikintos žmogaus technogeninės veiklos, turime miestiškąjį kultūrinio kraštovaizdžio variantą.
Kraštovaizdžio komponentai aiškiai apibrėžia ribą tarp sąvokų antropogeninis (žmogaus „pagimdytas“) ir antropogenizuotas (žmogaus pakeistas) kraštovaizdis. Antropogeninis gali būti kraštovaizdžio komponentas (technosfera, antroposfera, noosfera), elementas (bet kurio rango technogeninis objektas: pramonės įmonė, užtvanka, stulpas ir pan.), teoriškai bet kurio lygmens teritorinę išraišką turintis kraštovaizdžio vienetas (facija, apyrubė, apylinkė, urbanizuotas kompleksas ir kt.) bei riba (teritorinė juosta, zona, skirianti gamtinį ir antropogeninį, antropogenizuotą ir antropogeninį arba du antropogeninius kraštovaizdžio elementus ar teritorinius vienetus). Antropogenizuotu kraštovaizdžiu galima laikyti kraštovaizdžius, pasižyminčius analogiškomis jau minėtomis kraštovaizdžio struktūrą atstovaujančiomis, tačiau gamtinės kilmės kategorijomis. <ref>'''Veteikis D.''' 2012. ''Kraštovaizdžio antropogeninės struktūros. Mokomoji knyga.'' Vilnius: Vilniaus Universitetas. [prieiga per internetą: <nowiki>http://www.gkk.gf.vu.lt/old/Data/Metodines%20priemones/Krast_antrop_struktur.pdf</nowiki> ].</ref>
<br />
<references />{{geostub}}
[[Kategorija:Kraštovaizdis| ]]
| |||