Parkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Viduramžiais susiformavo pilių [[sodas|sodai]]. Šių sodų pagrindinės vyraujančios ypatybės buvo iš žemių supiltos paaukštintos vietos, apželdintos veja, skirtos pasisėdėjimams su savotiškai natūraliais suoleliais ar net aukštais pylimais, kauburiais, kalvomis nuo kurių matydavosi vaizdas, esantis už pilies sienų. Vėlyvaisiais viduramžiais pilyse, skirtuose apsaugoti dvaro rūmus, parkas buvo paprasčiausias žalias plotas, apsuptas gyvatvorių ir tvorelių.

Kitas parkų vystymosi etapas atėjo po reformacijos. Dauguma žemvaldžių aptverdavo bendrą žemę, kad įkurti elnių ar galvijų [[ganykla]]s. Toks natūralios gamtos aptvėrimas davė pradžią kurti parkus, apsuptus sienų, tvorų ar gyvatvorių prie namų. Tiudorų dinastija (1485–1603 m.) pasekė Italijos pavyzdžiu formuojant parkus, kurie tapo savotiškai atskirti nuo pastato, įsivyravo viduramžiais prarasta linijų ir proporcijų harmonija. Svarbiausias Tiudorų indėlis – tai „mazginis“ (''knot garden'') ar ornamentinis parkas, kuriame naudojami stilizuoti, geometriniai mazgo pavidalai. Ornamentai buvo suformuoti iš smulkių gyvatvorių, dažniausiai buksmedžių, skirta žiūrėjimui nuo aukštesnių pasivaikščiojimo takų. Itališkųjų parkų pavyzdžiai: ''Haddon Hall'' ([[Derbišyras|Derbišyre]]), ''Montacute House'' ([[Somersetas|Somersete]]).

 

[[XVIII a.|XVIII amžius]] – grįžimas prie [[renesansas|renesanso]] natūralaus grožio. Vienas iš pirmųjų šio stiliaus iniciatorių buvo meno mecenatas lordas Barlingtonas. Kruopščiai suplanuota parko perspektyva su skulptūromis, klasikiniais ornamentais akcentuotos erdvės. Takų linijos ne tiesios, o vingiuotos, gėlynus pakeitė veja. Medžiai susodinti grupelėmis, o ne tiesiomis linijomis ir stačiakampius tvenkinius pakeitė natūralių formų ežerėliai. <ref>Balkevičius J. 2010. ''Sodų meno stilių raida''. Vilnius: VDA leidykla.</ref>Parkas ne atskiriamas nuo pastato, o su juo susilieja. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo viešieji parkai.

XIX amžiuje labiau buvo susikoncentruota į [[gėlių darželis|gėlynus]], egzotines spalvas ir sudėtingą dizainą. Gausu viešųjų peizažinių parkų, jie buvo mėgiami žmonių, vienas tokių – Halifakso „Liaudies parkas“. Vėliau buvo varijuojama tarp simetriškojo ir „laukinio“ parko stiliaus. Tokio stiliaus šalininkas buvo įtakingas rašytojas Viljamas Robinsonas.

 

 

Klasicizmo stiliaus istorinių sodų siekis buvo prieš rūmus sukurti reprezentacinį geometrinių formų parterį, o už rūmų atkurti ir atverti natūralaus kraštovaizdžio grožį ir formas. Parkų erdvėse buvo kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas, naudojami antiką menantys, mažosios architektūros objektai ir skulptūros, jų vieta pagrįsta racionalumu ir kompoziciniu užbaigtumu. Prie kraštovaizdinių klasicizmo parkų galima priskirti [[Pakruojo dvaras|Pakruojo]], [[Joniškėlio dvaras|Joniškėlio]], [[Oginskiai|Oginskių]] parkus.<ref>Januškevičius L. 2010. ''Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus''. Kaunas: leidykla Lututė</ref>

Romantizmo stiliaus istoriniuose soduose buvo siekiama perteikti natūralaus kraštovaizdžio grožį, išgauti tapybiškiausią gamtos kompoziciją, papuoštą ne tik antikinę, bet ir viduramžių architektūrą ir skulptūrą menančiais elementais (portikais, kolonomis, pilių bokštų ir pan.).<ref>Cohen S. 2015. ''The inspired landscape''. Portland: Timber Press.</ref>

 

 

=== Miestų parkai ===

Miesto parkai – tai ne tik svarbiausi architektūriniai, urbanistiniai, semantiniai miestų struktūros elementai, bet ir vietos, kuriose vyksta reikšmingiausi miesto gyvenimo įvykiai – šventiniai renginiai, minėjimai, kiti visuomenės susibūrimai, taip pat jos naudojamos trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, susitikimams ir pan. <ref>Jakovlevas –Mateckis K. 2011. ''Lietuvos istorinių parkų raidos analizė ir kai kurie jų atkūrimo problemos aspektai.'' Prieiga per internetą https://www.researchgate.net/publication/271818477_Lietuvos_Istoriniu_Parku_Raidos_Analize_Ir_Kai_Kurie_Ju_Atkurimo_Problemos_Aspektai [Žiūrėta 23 11 2018].</ref>Miestų parkų suplanavimas, funkcinis zonavimas, atskirų objektų ir zonų išdėstymas parkuose visų pirma priklauso nuo pagrindinių funkcijų. Miesto parkų įranga – tai dangos, meniniai elementai, skulptūros, fontanai, suolai, stendai ir kiti, kurie tam tikru mastu atspindi miesto parkų funkcijas (reprezentacinę, rekreacinę, visuomeninę ir pan.). Parkų želdinius dažnai sudaro vejos, gėlynai, medžiai, krūmai, gyvatvorės, vijokliai.<ref>Dringelis L. 2011. ''Miestų aikštės: jų pertvarkymo patyrimas ir rezultatai.'' Prieiga per internetą: <http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=2&sid=f1d96487-fbad-412b-8a9c-aeda63601324%40pdc-v-sessmgr01 [Žiūrėta 28 11 2018]>.</ref>

 

https://www.gardenvisit.com/biography/gertrude_jekyll

 

 

http://www.turizmobaze.lt/keliones-europa/graziausi-londono-parkai